Tai kalbasi du vėjai
Ir kalbina medžius –
Pavasaris atėjo
Toks žalias ir svaigus.
 
O kaip man jo reikėjo,
Kad čiulbintų paukščius –
Tyrų jausmų sėjėjo,
Sujungiančio krantus.
 
Vienam – tai ryto saulė,
Kitam – žvaigždė tyli,
Kur mūsų šis pasaulis,
Kurį mylėt gali.
 
Kur niekad nesiliauja
Dviejų kalba gili.