Mažos rankos vos liečia man veidą,
Akys žvilgsniu nekaltu sužvilga.
Jos nepyksta, jos viską atleido,
Ir klaidas per gyvenimą pilką.

Aš paglostau jos mažą rankytę,
Prie manęs ji stipriau prisispaudžia.
Pravirkstu, negaliu išlaikyti,
Jai niūniuoju lopšinę aš graudžią...

Apie sniego pūgas, apie vėją,
Kuris beldžias kasdien į mūs langus.
Ir gėles, kur lietus kasdien lieja,
Apie krantą, kur daužosi bangos.

Jai niūniuoju apie likimus –
Jos ir mano – kaip atvirus langus.
Nors jaučiuosi šiandieną prikimus,
Bet tie žodžiai lopšinės man brangūs.

Apie tėtį mūs drąsų ir tvirtą,
Kuris šypsena savo mus šildo.
Apie vargą, gyvenimo skirtą,
Apie norus, kurie išsipildo...

O ji žiūri ir viską supranta,
Kad lopšinė ši – tik išgalvota.
Pasakyti tik žodžių neranda,
Ilsis meile manąja užklota...