Trumpėjantys šešeliai  po gegužio dangumi
Žiedais laukiniais nubučiuoja pėdas.
Atskrisk ant vėjo sparno ir pabūk su manimi,
Toks vakaras atodūsiams sudėtas.
 
Žydėjimas – žydėjimui, rasojimui – naktis...
Ant mano rankų leidžiasi žalumas.
Kai paukštis negirdėtas vidurnakty suklyks,
Atvesk mane į savo atvirumą.
 
Pajausk, pakelk, palengvink lyg lają obelis,
Ji vis taip įnoringai pramečiuoja.
Saulėtekius nematomus gyveniman lydės
Minutės ryto neramiai sustoję.
 
Tave sutikti noriu, kol skleisis ir žydės,
Kol vakaras atodūsiuos sudėtas.
Kvepėt artumo aidu be jokios priežasties,
Nešiotis pienių bučinius ant pėdų.