Ta ramybė, tas medžiuos čiulbėjimas,
Rodos, grįžtančius žemėn regiu,
Ne paukščius – tik anapus išėjusius,
Gal išskridusius vėlių taku.  

Gal nebuvo jie niekur išėję,
Gal vaidenas – stebuklais tikiu,
Sudejavo tik lapuose vėjas,
Aš vilties kibirkštėlę degu.  

Tai kaštonų liepsnojančios žvakės
Žiebias, plieskiasi medžio malda,
Aš tavęs, mano mielas, netekus
It nendrelė audrų pučiama.  

Te nors vėjas man tyliai pasako
Tavo lūpom – eiva pas mane.