Paleisk mintis, žodžius, lyg paukščiai tegul skrenda,
kam užrakintas jas laikyt. Jeigu neverta prasiveržt į šviesą,
Tai kam tada rašyt, tai kam tada jomis gyventi?
Jei nedalinti jų kitiems, kam vandenį į tuščią rėtį semti?
Jei troškulys paliks vis vien. Aptingę snaigės leidžiasi į žemę,
Žiemos pats siautulys, pabalęs miestas, vinguriuoja pilkas kelias,
Į sielą braunas ilgesys. Neaišku ko, gal visko, kas į nieką virto,
Gyvena vien tik atminty. Užmigo amžinu miegu,
Prie kelio medžiai lyg seni išvirtę, jau nepažadint jų.
Kodėl toks liūdnas troškulys paliečia sielą, kai pažvelgi atgal
Ir pamatai save dar tokią mažą ir dar labiau jauti bėgimą laiko,
Skaičiuoji, kiek pavasarių praskrido pro akis, ir supranti, tu jau seniai
Ne vaikas. Kur dingo tavo lėlės? Kas jas bemigdys?

2018-02-17