3. Atodūsis

Jūs klausiate:
– 0 apie ką
              su Marija
Kalbėjom prie kavos?

Ne apie Dangų, ne.
Nuliūdusių paguoda –
Marija iš Pivašiūnų
Pasiguodė savim
Ir džiaugėsi, kad turi sūnų,
Kad gali jį ant rankų palaikyt...

Tyli kalba
Kaip mylinčios širdies plakimas.
Bet žodžiai aiškūs.
– Žinau, – pasakė apie Kristų –
Užaugs ir mirs.
Paveikslo rėmai
Jam užaugti neleido
Bet ir gyvent – taip pat.
Sūnus jau moka melstis
Ir žino nuosprendį Dangaus..
Jam reikia prisiglausti prie žmogaus
Prie nuodėmių,
Kurias savo mirtim išpirks.
Na, o kava – skani.
Mačiau iš apdulkėjusio paveikslo
Daug kartų geriantį tave –
O štai dabar (dėkoju tau!)
Ir aš geriu su tavimi.

Ir atsiduso Marija:    
– O Dieve Tėve,
Nežinau,
Kodėl turėtų mirt sūnus
Už nuodėmes,
                       kurias
Kartu su obuoliais
Dangun
         Ieva
                 priskynė.

Padėjau ranką ant peties.
– Aš nežinau, ką Tau sakyt, Marija.
Pailsėk..