Gegužėje

Pražydo pienės po langais –
Klevas geltonu lietumi nulijo...
Mintimis vaikštau jaunystės takais
Ir girdžiu šnabždantį šakose vėją:
Tavo takai silpni dar nebrandūs,
Nežinai, į kokį tolį keliai nusidrieks,
Ar gyvenimas tegydys likimo randus?..
Tad nemąstei, kokios jie bus apimties...

Nuolat stebi saulę, slenkančią vakarop,
Gegužėje šilti spinduliai negydo –
Tik paliečia randus, laiko paliktus,
O sieloje ertmę tuščią skausmingą.
Visada ji skuba panirt į Baltijos jūrą –
Dugno nepasieks niekad niekada,
Kaip niekas neįžvelgs, kas gelmėse tūno...
Rena