Ateik

Ateik, pavasari, ateik,
nors ir žinau – neužsibūsi.
Išlėksi kaip visi kiti su vėjo gūsiais.
Pažadinki medžius, su giesmininkais grįžki,
praskleiski pumpurus žalius, te paukščiai vandenų sukrykščia.
Te varlės pučia burbulus žalius ir naktys šviesios primena jaunystę.
Ateik, pavasari, ateik, nuspalvink žaluma laukus, medžius, net orą.
Ateik ir veskis mus į sodus žydinčius, vėl ilgesiu prabusk ir leisk sugrįžti
į pradžią žydinčių dienų, kai noko sodo vyšnios. Kai bitės rinko medų nuo žiedų,
kai skleidėsi jaunystė, ateik ir pasilik ant žiedo šypsnio. 

2018 kovas
Audronaša