Norėjau aš pabėgti nuo pavasario, save apgauti,
Lenktynių žaidėm mes, kuris kurį aplenks ir nugalės...
Vis bėgau klupdama ir dusdama nuo jausmo šio pagauto,
Netekusi jėgų, pasidaviau, tačiau – nebe kaltės...

Ir įkvėpiau tave, pavasari, giliai – visa esybe,
Kartu su medžių ir gėlių pražydusių svaigiu aromatu...
Kiekvienas žiedlapis, su vėju skrendantis, vis sielą gnybia,
Ir aš, apalpusi nuo sopulio širdies, tavin krentu...