Atbėga pasaka ir vėl basa
ir prakalba abiems į širdis,
jos pramanų mums jau gana,
nors žingsniai jos dar aidu girdis.

Nebuvo mūsų joj, deja,
mes išgalvoti ten – dėmėm pavirtę,
vis tiek bylos mums ne viena diena –
mylėti galima stipriau už mirtį.

Už juodą negandą stipriau,
tyriau už krištolo šaltinį,
visus sapnus aukojant tau
ir pasakas juodas pamynus.

Nors išrišimą ar begaus,
mana širdis jau nebežino.