Drauguži, ko tu toks išbalęs?
Tamsoj beveik nematyti juodo rašalo, bet popierius baltas kaip tavo veidas, ir raidžių šešėliai labai ryškai jame atgula.
Pirštai juodi nuo pastangų, šiurkštūs nuo braukymo, skaudantys nuo plėšymo, bet vis nieko nepajėgiu pagimdyti.
Reikia labiau pasistengt. Reikia ilgiau pasistengt.
Tu užsiropštei į dangaus viršų ir plieski kaip išprotėjęs, mano popierius švyti tavo sidabrine šviesa, raidės gilios kaip naktis, kaip daug trumpų šešėlių mano ilgesio, pabarstytų už sielos ribų, kad joje nebūtų taip tamsu.
Drauguži, ko tu toks išbalęs? Ko toks išbalęs mano popierius? Ir kodėl aš dar vieną bandymą suplėšiau?
Pabandysiu dar kartą. Anas buvo per trumpas.
Prisiliečiau prie žolės švelniai, lyg tai būtų tavo skruostai, mano pirštai sudrėko nuo keistai šiltos rasos, dantys pradėjo kaisti, liepsnelė įsižiebė ryškiai, lyg kokia mažytė žvaigždė, bandydama sprogti, dūmas šaltas kaip vynas iš vakarykščių bandymų, stichijoms susisuko galva, jos nebesupranta ir neteisingai interpretuoja savo temperatūras.
Plunksna įsminga į rašalo buteliuką.
Šausiu strėlę įstatęs į mėnulio pjautuvą.
Ir tegu šį kartą pataikysiu tiesiai į taikinį.
Velniop centrą, bent jau į taikinį.
Giliai įkvėpiau. Nuorūka paspringo rasos lašais.
Lankas įsitempia. Įsitempia gyslos ant kaktos ir visi kūno raumenys.
Ant popieriaus nulyja keli lašai rašalo, tada šaunu.
Meilė per trumpa, kad mėgautis, bet tik ilgėtis.
Iš pykčio išverčiau buteliuką, rašalota smala palaidojo mano bandymus. Velniop tave, Veronika.
Eičiau paskui, per devynis pragarus, per devynis kiekvieno tų pragarų ratus.
Iš viso aštuonesdešimt vienas ratas. Ir dar nepakanka, ir dar eičiau.
Prieš viską mesdamas dar pažiūrėjau į popierių. Ilga rašalo dėmė kaip ašara nubėgusi per raides, mažais lašelės varvėjo ant žolės. Takelis pastangų ir takelis ilgesio.
Ilgesio? Jei jis pats išgirstų – nusijuoktų. Paklaustų, ko aš toks išbalęs?
Takelis per trumpas.