Nesustabdysiu aš pavasario ir nepavysiu –
Nuplauks putota jis, veržlia, nepaklusnia tėkme
Baltų žiedų žydėjimo...
Vėl liesis upės visos
Galop į smarkų sūkurį įtraukusios mane.
 
Nuplaus krantus, aukštus skardžius visų prisiminimų –
Minčių, kurios lėtai su smiltimis į dugną kris...
Širdis nurimo?
Ar spurdėt, daužytis jau nurimo?..
 
Suspaudžiu saujoje tiktai akmenėlius kelis –
Tarsi išsaugodamas seną brangų talismaną.
Ar abejonę...
......................................................................................
 
Paplautos medžių šaknys ją siekia po žeme –
Kad tai, kas buvo kažkada, gal mano, gal ne mano,
Nes ateis vasara,
Ištarus...
Arba nutylėjusi „Eime.“
 
2018 m balandžio 28 d.