Kelkės, žemaiti, pri Saulės ė Dorbės
Vuokīti raiša i pelkė somordės.
Buočiu lėižovēs tau prisakīta
Sergiet žemelė nu parazīta.
 
Nu atėjūnu, katrėi nu sena
I mūsa doris mėitās barbena,
Ė nu puonaliu, katrėi, bjaurībės,
Nu prigėmėma netor tautībės.
 
Politikierio – tautuos bandīta –
Vietīk iš kėima, ka nematīto
Tuo, kou dā tori, kol nepalėka
Tavės be nieka – basa ė plėka.
 
Naujė valduovā kaili ė dūšė
Atdavė biesou be juokė mūšė.
Prakalė vėskou, kou betoriejuom,
Ėr ož tuo gera dā primuokiejuom.
 
Pruoseniu ausis iš giedas kaistom,
Je parazīta tėik prisiveistom,
Ka nebgalietomi nomėi pareitė
Senās takelēs. Kelkės, žemaiti!
 
Gerbk sava kalba, sava kultūra,
Nesosėdiek so pamainiosēs skūra.
Ė tarakuonus, vėskou sopratės,
Būsi nu sava kailė nukratės!