Nežėnau, kas esi... Ėr neklauso:
Žuodis – ligo žaibs, ėr soonglies
Mėslės. Arba kūlio jug kėitiausio
Pavėrs, kas kavuojės ož esmies.
 
Torio tavi... Ė rokoutėis nerēk.
Gėlėi gėlėi!.. Nieks tėn neprigaus.
Nuors, dīvuodamuos, kāp dėinas pralek,
I vėsuokius niekniekius žvalgaus...
 
Aš nešiuojous tavi ligo šėrdi:
Nejunti, ka īr an‘a, bet žėnā:
Vėskas, kou ožoudi, regi, gėrdi –
Kas to esi – par anou, anā.
 
Aš nešiuojous tavi sava kraujie:
Kuožnos tvinksnis gīsluos – tava AŠ.
Nuors ostaunē moni viejē naujė
Ragėn liektė a pagruobėi neš...
 
To tėkresnė ož vėskou, kas mona
(Jēgo īr ėš vėsa mona kas...) –
Omžėnesnė ož žmuogaus mėnkoma
(Nuors ne kuožnos tou teisībė ras...):
 
Vėskas – nieks, kou akis dabā mata:
Čiesos atims – ėšnaikins, ėštrins...
Vo to liksi, ka ėr mona knata
Pondėivs nokėrps – saulė ožgesins.