Kam tau, meile, rankovėti Ofelijos rūbai?
Apmaudu atsibust susapnavus Amžinybę betrunkančią laimę
Ir atmint, ir suvokt, kad ji vakar išėjo
Prozaiškai perplėšus įprastą buitį,
Atsainiai suskirovusi kojines ir apatinius.
Į kažkur – trupiniais nežymėtais keliais.
Tvinksniai bilda lyg pro tarpinę stotį pralėkt pasinešę vagonai,
Tarsi smogas ore kybo likęs be atsako mano „Kodėl?..“
O svarbiausia, kad nėr metų laiko,
Kam derėtų krešėjimo stygiumi plūstančios jausenų spalvos.
Tik po kojomis regimos šliūžės sliekų
Nepadoriai įkyriai man primena kilpas.
Kur vanduo? Kas paduotų stiklinę vandens,
Kad užgerčiau tą kupiną saują nuodingų bemiegių naktų,
Kad išplaučiau galugerkly sprengsinčią raudą?
Kaip, sakyk, išvaduoti save iš Ofelijos rūbo,
Kaip nutildyti vilkę, kuri savo ilgesį kaukia?
Bet žinai, aš ilgai nedraskysiu savęs,
Tik nugremšiu tą odą,
Kuri mena glamonės saldumą.
O paskui graužk nagus lig alkūnių,
Kai praeisiu gatve lyg tavęs niekada nepažinus.
Juk tikrai – iš tiesų nepažinus.