Lietumi išlijo
Nežinai!
Ar beverta kalbėti ką nors daugiau:
visus atodūsius sujungti į vientisą giją -
apie sielos vienatvę be gailesčio rašei -
žodžiai, mintys stambiais lašais išlijo?..
Daug pasakyta, daug nutylėta –
neatsitiktinių žodžių gaiva tau vienai -
staigi kruša nuostabią dieną saulėtą
lig išgąsdintų paukščių kilo sparnai...
Dabarties laikas, tyla sekina kūną, sielą –
paguodos lašo pagailėjo net debesys pilki,
kartais pavyksta sugauti gal vienintelį vieną,
deja, ir toliau nejaukioje būtyje pasilieki.
Tyloje tegirdi pro šalį praskriejantį vėją -
laikas neša sunykusį gyvenimą lig savo,
lieka apdriskusi savastis – iki tako galo...
2014 m.