Nemėgstu atsisveikinti rytais

Nemėgstu atsisveikinti anksti rytais...
Jau saulė bunda švelnų baltą debesį nuklojus,
O mudu ir naktis –
Nė truputėlio nemiegojom,
Bet nesvarbu juk visa tai.
 
Pavargę nesijaũčiam, alkani, išsekę.
Apsvaigę gal šiek tiek –
Nes gelsvą žvaigždžių šviesą gėrėm...
O žvakių prietemoj žydėjo margos pievų gėlės –
Viliojo pilnaties plaštakę.
 
Ji tūpėsi ant lūpų, skruostų ir plaukų,
Sparneliais švelniai lietė delnus, nuogų kūnų odą –
Aplinkui viskas buvo lyg netikra,
Lyg miglota,
Tačiau nepaprastai jauku...
 
Ir gera dar labai.
Taip sakė tavo akys.
Meluoti jos nemoka niekada ir to nenori,
Todėl matau abejonès – medus lipnus it molis,
Ne tik ragaut – klampoti teko.
........................................................................................................
 
Nemėgstu atsisveikinti anksti rytais –
Iki.
Tari ir išeini...
Nejaugi labas rytas?
Nerakinu aš iš vidaus, nors durys uždarytos,
Savęs vis klausiu –
Dar ateis?..
 
2018 m. balandžio 19 d.
 
kaip lietus