Visur žiojėja paklaikę žmonių veidai. Karikatūrų ištaisyti jų žvilgsniai ir išplaukusios akys primena simbolistines būtybes, vaikščiojančias visai šalia manęs ir tavęs, tykančias šešėliuose ir sapnuose.

Bet nieks jų akyse nėra regėjęs.
O aš sėdžiu ir beviltiškai geriu raudoną vyną, spoksodama į pastarąsias, kabančias ant mano sienos.

Nieks daugiau niekur nebeišneš mano gyvenimo, nebeišplėš iš rankų ir nepabėgs nežinion. Nieks jo nestatys kortų partijai, nieks nepraloš, nieks ir nelaimės.
Kitą vertus - niekam ir nereikia. Juk ir taip apsimoka, gi užsiimu viešaisiais visuomeniniais - globaliniais darbais - kai reikia gelbėju kone visus jūsų mažus pasaulius nuo visuotinio tvano.
Kaip ir sakei Tu, gal tai manasis vaidmuo?

Bet nejau visi tie, išeinantys ir nebesugrįžtantys, kenčiantys, kovojantys kraujuojantys ir mirštantys, o kaip jie? Nejau ir jųjų vaidmuo gyventi dėl kažko, dėl pamatuojamų ar nedimensinių materijų, dėl dar vargingesnių, ar žiauresnių žmonių, nei jie patys? Ar viso to kaina tėra kažkokia rolė?

Jei taip - aš jos nusikratau. Nusikratau visko kas man paskirta.

O iš visų geriausia būtų nusimesti amžiams tą dalę savęs, kuri gyvena tavimi, kuri yra tavo rankų sukurta. Reikia pamesti buitį ir gyventi drama. Vėlei patapti cinike ir visą gyvenimą neštis ironiją su neišblėstama idioto šypsena ir noru gyventi.