Būta mani ungurio turata. Tai žuvala tokia, sunkiai pagaunama, juoda, siaura ir slidi. Delikatėsas kų didžiausias. Pors prė smertį volgyk. Namo parsinešiau, ogi, pasdėjau un stolo, sakau, pati karštavosiu ir žmonam duosiu. Ungurio būta parpus skersai perpjauto, tai tų pusį su vuodagu paguldžiau un lintalas, – papjaustysiu. Toj kata prisistota, aina roto, uodžia net pritūpus, kojyti mėgina kostė. Žuvės, mat, švėžios būta – do vokar plaukė vandeny. Tai rūkyta irgi švėžiai. Pjaunu, o peilys kad nejama kėtos skūros, jir kad tryško tokio tiršto skystimėlio iš žuvės vidurio. Kotai kad tiko, – tuoj sulaižė. Misliu sau, – žino gyvulalys gerų doiktų, atpažįsta. Nunešiau momytai šmotelį, draug duonos jodos rėkėlį įdėjus. Suvolgė, sučepsėjo. Tadu zūbus sustočius klausia:"Maž turi alaus?" „Momyt“ –,sakau, –„lyja lauki, dėl alaus oran neisiu“. „Tai nors kmynų arbotos, kad locka“. Pobaigiau paskutinius kmynus, gol do ažupernykščius. Ir kų tu bapasakysi – tiko kmynų arbota. Nebaštrumijo mani alaus aitų prė ungurio.