Kai per tavo glamonę pavasaris žadina būti,
Tai ne šiaip bučinys – tai sujudino dykrą lietus.
Amžinybės menes atlapojo jausminga minutė
Ir atodairos nėr, ir visai nesvarbu, kas dar bus.
Ar matai, kaip laukai žalią drobę ražienoj išaudė?
Neša drumstas vanduo pumpurų nugyventus lukštus.
Mažas paukštis, aure. O geismė! Kaip ir išgali plaučiai?
Ir atodairos nėr, ir visai nesvarbu, kas dar bus.
Gyvastis klupdama tirpdo ribą ir peršoka slenkstį,
O aistringa būtis kibirkštim apdalija visus.
Tu liepsnoti kvieti – aš dabar negalėsiu rusenti
Ir atodairos nėr, ir visai nesvarbu, kas dar bus.
Aš visa dabarty į svaigimą glamonės panirus,
Abejonių drumzles  tarsi krikštas nuplovė lietus.
Nerasoju krauju, apsiklojusi čežantį žvyrą,
Nes atodairos nėr ir visai nesvarbu, kas dar bus.