Aš ir vėl kalbėčiau vakarui ir rytui,
kai žvaigždynai mirga Viešpaties skliautuos,
viską išrypuoti, viską išsakyti,
net ir tai, kas slepias žvilgsniuos užburtuos.

Kaip gyvena vėlės, kanklės šimtagyslės
vėl į širdis mūsų nelauktai prabils,
apie tai, kas gyva, amžius nenuvysta,
apie tai, kas slepias šakose obels.

Tarp žiedų pragysta paukštis devynbalsis,
virpa sieloj stygos, vos giesmė palies,
į krūtinę vėlei kažkas tyliai belsis,
angelui pravirkus skaudžiai ant peties.

Ir nereikia nieko – tik kartu raudoti
su vėlėm ir paukščiais, mėnesiu, žvaigždėm,
mirksniui stebuklingam viską atiduoti
ir į būtą sapną grįžt, vis grįžti vėl.