Tavo žodis — ne tavo, seniai išdalintas,
tai į dešinę, kairę, į Rytus, į Vakarus,
kartais būna tamsu, kad  net rodos — nešvinta,
ir ne saulė šviesi man, o ašara pateka.

Daug aukščiau už paukščius ir už debesį pilką,
už žvaigždelę dangaus ir už mėnesį aukso,
ir atrodo, ne skruostą — krūtinę nutvilko,
tu kažką dar nebyliai it mirdamas šauksi.

Neateis, neatneš jau nei rūko, nei vakaro,
nei rasos perlamutro, nei šnabždančių pasakų,
tik pamos į tenai, kur taip liejasi rašalu
tavo kraujas, jis stingdamas ilgesį paseka.