Iki gyvo kaulo įkyrėjo šaltos, niūrios žiemos dienos. Pagaliau šiandien debesys išskydo ir vėjas išgainiojo juos toli už horizonto. Saulutė, išsiilgusi Žemės veido, negailėjo šiltų spindulių. Dosniai žarstė savo šildantį, šviečiantį auksą, kurį gerte gėrė nuogos, nuo šerkšno pabalusios medžių šakos. Sočiai atsigėrusios, virpėjo nuo kylančio vėjelio ir barstė stiklines šerkšno adatėles žemėn, vaduodamosi iš kaustančio šalčio karalijos.  Saulės atokaitoj šerkšno kristalėliai nyko, mažėjo, kol virtę mažu rasos lašeliu nuvarvėjo kamienu žemyn. Nespėjo žemės pasiekti: pripuolusi zylutė pagavo snapeliu ir, užvertusi galvelę, pasiskanaudama nurijo. Keliolika dienų jinai troškulį malšino sniegu. Dabar tas saulės sušildytas lašelis jai buvo skanesnis už midų. Ėmė dairytis daugiau. Strikinėjo nuo šakelės ant šakelės ir rinko saulės išsirpintus lašelius. Ja pasekė žvirbliukas... Netrukus visuos sodo medžiuos čiauškėjo paukštukai, mėgaudamiesi tyrais vandens lašeliais. Tai pamačiusi, saulutė dar skaisčiau sutvisko. Vartėsi danguje ir mylavo visus padarėlius ir pačią žemelę. Nuo stogų bematant ėmė kapsėti lašai. Gaidys iš tvarto iškišo galvą, apsidairė:
– Ko-ko-ko, kas čia barbena? Ko-ko-ko, nieko nesimato...
– Kur-kur-kur čia teška? – stebisi ir višta.
 
Pro langą spinduliukai žyra tolyn po visą kambarį. Ant palangės net daigeliai, rodos, sujudo. Stiepėsi, suko gležnus lapelius link saulutės. Leidžiuosi ir aš saulutės glamonėjama. Kaip tas augalėlis ant palangės, suku saulutei tai vieną, tai kitą šoną, mėgaujuosi jos šiluma išsitiesusi ant sofutės. Nuslydo nuo pečių skraistė – nebereikia: šilta, gera. Prisimerkiau nuo šviesos ir atkišau saulutei veidą. Negaliu į tave žvelgti: tu per skaisti mano akims. Bet ir užsimerkusi matau, kaip žadini visus po žiemos miego.
Daugiau nei prieš keturiasdešimt metų mokyklos bendrabutyje taip pat gaudydavau tavo šiltus spindulėlius. Grįžus po pamokų, pečiai neseniai būdavo pakurti ir dar neįšilę. Tad saulėtom dienom, pasiėmusi knygą, užsidarydavau auklės kambary ir mėgaudavausi gaudydama tavo šilumą.
Kai buvau pionieriško amžiaus, šefuodavom senus miestelio žmones, dažnai nueidavau pas garbaus amžiaus močiutę. Prinešdavau jai vandens, malkų, aptvarkydavau kambarius. Ji išvirdavo mėtų arbatos ir pavaišindavo mane meduoliais. Saulėtom dienom močiutę rasdavau gerajame jos kambaryje sėdinčią prieš saulutę. Krosnis būdavo dar nekurta. Sakydavo:
– Vaikeli, saulutė malonesnė už krosnį.
Pasisodindavo mane šalia ir abi gerdavom saulutę. Močiutė pasakodavo ką nors iš savo gyvenimo. Klausydavaus jos, o prieš akis bėgdavo močiutės jaunystė. Nepastebėdavom, kaip saulutė, keliaudama dangum, pasislėpdavo už kaimyninio namo. Nebelikus spindulėlių, supurtydavo šiurpuliukas ir sukrusdavom. Aš – malkų, vandens, o močiutė, pasiramsčiuodama lazda, kaisdavo virduliuką, dėdavo lėkštelėn meduoliukus...
 
Oi, saulute, jau ir aš pasenau, bet noras būt su tavim toks pat stiprus, kaip ir vaikystėje. Prisimenu, dar nelankiau mokyklos. Mamą visada lydėdavau jos darbuose. Kartu kambary, kartu į tvartą. Sekiodavau kaip uodegėlė. Ir... saulėtą, bet šaltą, snieguotą žiemos vidurdienį, pašėrus gyvulėlius, mama atsirėmė į tvartuko sieną, užsimerkė ir stovi taip ramiai, ramiai. Aš sunerimau: kas pasidarė? Blogai gal pasijuto? O mama, pamačiusi mano nerimą, prisitraukė prie savęs:
– Ar jauti, kaip gera? Paliesk sieną. Jauti, kokia šilta nuo saulutės? Pavasaris netoli.
Nuo stogo atitrūko vandens lašelis ir nukrito mamai ant veido. Jinai nubraukė jį piršto galiuku ir nulaižė.
– Saldus? – susidomėjau.
– Labai.
Tik po daugelio metų supratau: mama tada saulutę gėrė. O aš gėriau mamos meilę man. Gėriau ir stiprėjau, augau ne tik kūnu, bet ir siela. Netrūko ir tėčio meilės. Mylėjau juos abu be galo. Iškeliavus jiems anapilin, iš pradžių tėčiui, o po dviejų dešimtmečių ir mamai, pasijutau labai vieniša, pažeidžiama. Taip trūko tos šiltos, nuo darbų sudiržusios, paguodžiančios rankos prisilietimo, mylinčio žvilgsnio, padrąsinančio žodžio. Žinojau, kad jau niekada nebepaimsiu jų už rankų, nebepažvelgsiu į geras, pavargusias akis, nebegirdėsiu jų malonaus, raminančio balso. Likau viena... ne, likau su saulute... guodžiaus jai, kai būdavo sunku, dainavau jai, kai buvo linksma ir džiugu.
 
Sėdėjau sofutėj, šildoma saulutės, glostydama greta įsitaisiusią katę, ir šuoliavau mintimis po netolimą praeitį. Prikalbino mane pagloboti senjorę po insulto. Neilgai. Gal dvi, gal tris savaitėles... iki sanatorijos. Sutikau. Neilgas laikas – pagelbėsiu buityje.
Važiavau lėtai per pūgą. Sniegas dribo iš dangaus didžiuliais kąsniais. Vėjo pagautas lėkė per laukus, nusėsdamas kely, griovy, pakrūmėse. Visur balta balta. Nesimato nei kelio, nei griovio... kur važiuoti? Baisu apgraibom važiuot. Už Kaunatavos snygis liovėsi. Nusigiedrijo, pasirodė saulutė. Nuotaika pasitaisė. Mašina rieda miestelio gatvėmis. Jei ne lentelė „UPYNA“, nepagalvočiau, kad čia upelė. Kanaliūkštis ir tiek. Prieš išvažiuodama, internete padariau žvalgybą, tai atpažinau, kad nuotraukoj puikavosi tie patys, krūmokšniais apaugę kanalo krantai. Visiškai nepanašu į upelę. Medinė bažnyčia. Nedidukė. Jau prašosi remonto. Galinga šventoriaus tvora, su varteliais kampuose... Kadaise pro juos plūdo minios maldininkų, o dabar kabalduojasi ant surūdijusių vyrių, prilaikomi mazgais sunarpliotos spygliuotos vielos, seniai nebevarstomi, užžėlę varnalėšomis ir dilgėlėmis. Kaip vėliau sužinojau, sekmadieniais atvažiuojantis kunigas sulaukia vos kelių senolių. Visoj Lietuvoj tas pats. Bažnyčių tuštėjimo metas. Religijos draudimo laikotarpiu susirinkdavo nepalyginamai daugiau tikinčiųjų. Mokyklose dėstoma tikyba nepagausina bažnyčios lankytojų skaičiaus. Toliau parduotuvė „AIBĖ“. Kitoj pusėj gatvės mediniame namelyje įsikūrusi kita parduotuvė. Kurgi ta Beržų gatvė? A va kur... Namukai tvarkingi, plytiniai. Posūkis. Man nurodytasis namukas apsodintas berželiais. Gėlynai apdėti akmenukais. Cementinės vazos dekoruotos smulkia skalda. Nauja metalinė tvora, kaltiniai vartai. Matosi, kad šeimininkė nebiedna. Matau – esu laukiama: vartai atlapi iki galo. Sustabdau mašiną prie galingos pavėsinės, apžvelgiu kiemą. Pastatai tvarkingi, naujais stogais, visas duris saugo spynos. Pro langą žvelgia maloniai besišypsanti moteris. Išeina sutikti ant laiptelių. Einame į vidų. Įnirtingai loja „ŽIURKŠYRAS“.
– Rusų toiterjeras, – išdidžiai sako moteris. – Aš Aldona.

Susipažįstame, paspaudžiame rankas, apsikabiname. Jai septyniasdešimt metų. Dar nėra. Po pusmečio sukaks. Vėlesniuose pokalbiuose vis primins, kad dar nėra septyniasdešimt. Po trečio insulto, sunkiai vaikšto. Velka vieną koją, o kai ant jos stojasi, toji neatlaiko kūno svorio ir nevalingai linksta. Kalba užsikirsdama, pamiršdama žodžių reikšmes. Ypač kai susijaudina. Išsiverdame kavos, pasidarome sumuštinių, išsikalbame.
– Kaip man sunku gyventi vienai, kaip sunku... ne tas žodis. Dar kol motinėlė buvo gyva... o dabar ligos užpuolė... – apsiverkia.
– O jūsų vyras miręs?
– Ne, išsiskyriau prieš septyniolika metų. Gražus buvo mano vyras, iškalbus... moterys akimis tik blizgino... O koks šokėjas!.. ir dainininkas! Aš irgi buvau graži... kai uždainuodavom abu... Netrūko man gerbėjų... visad buvau vakarėlių siela. Kitos moterys man pavydėdavo, tai liepdavau savo vyrui jas šokdinti... O kaip dukras mylėjo!.. be galo jas lepino...
– Tai kodėl išsiskyrei? Nė vieno blogo bruožo nepasakei...
– Oi nekalbėk, grįžinėdavo vėlai, nujaučiau, kad kitas moteris lankydavo...
– Juk pati liepdavai kitas šokdinti...
– Ir liepdavau... ir kas?! – užsiplieskė Aldona. – Bet mylėt kitas nevalia. Kitos lai myli jį, o jam nevalia!.. kaip mane būrys vyrų sekiodavo, o aš nė su vienu neprasidėjau. Jisai tai man prikaišiodavo juos visus... aš tik juokdavaus. Man patiko, kad jis pavydi, bet jo kelionių tai nepernešiau... ir išvariau. Manęs tėvai niekada nėra barę, o tas pašlemėkas dar ir iškoliodavo visokiausiais žodžiais. Fui, bjauru prisiminti.
– Nebandėt daugiau ištekėti?
– Nee... vienas patiko, bet norėjau, kad labiau dėl manęs pasistengtų, juk savivaldybėj dirbau... labai gailiuosi, kad delsiau.
– Gal dar ne vėlu? Papiršliausiu.
– Vėlu, brangioji, vėlu. Jis jauną vedė. Vaikelio susilaukė. Ak kaip gailiuosi, kad tokia išdidi buvau. Kai savivaldybėj dirbau, kiek gerbėjų, kiek draugų turėjau... visi tik „Aldute, Aldute...“ Kiek visiems padėjau... o dabar nė vienas neprisimena, neaplanko...
Patylime abi. Nežinau, ką besakyti.
– Prieš du metus motinėlę palaidojau. Penkis metus karšinau. Penkis metus akelėm nematė. Tėvelis prieš septynis metus mirė. Verkėm verkėm abi su motinėle, kol jinai blogiau matyt pradėjo. Pas gydytojus važiuot nesutiko. Taip pamažu visai apako. Būdavo, sėdi motinėlė ratukuose, vežu ją kiekvieną dieną pasivaikščioti. Žinoma, aš vežimėlio nestūmiau, auklė tai darė, aš eidavau šalia motinėlės, laikydavau ją už rankos ir pasakodavau viską, ką matydavau. Devyniasdešimt dvejų metų motinėlė mirė. Mirdama prisakė, kad metus laiko saugočiau jos rūbelius... iki šiol tebesaugoju... nekyla ranka išmesti. Ryt trūks plyš eisim į kapelius, uždegsim brangiausiems žvakeles. Kas trečią dieną žvakeles uždegu.
 
Nenuėjo... susirgo gripu. Uždegiau viena. Tik po dviejų savaičių teaplankė tėvų kapus. O kaip verkė! Kaip nuplaktas vaikas.
 
– O kur jūsų dukros gyvena?
– Šiauliuose, brangute. Namus joms pastačiau. Anūkai jau dideli... Aušra turi dvi mergaites: Kristiana dar mokosi aukštojoje. Gerai mokosi. Labai stropi. Jūratėlės Olivija irgi mokosi universitete ir dirba kartu. Kajus dar tik šešerių. Jūratėlė išsiskyrė ir vėl suėjo gyventi. Ir po to Kajaus susilaukė. Kiek sakiau jai, kad nebepriimtų Aido... kur tau klausys... dar tas vaikas... ar reikėjo?.. nugi vis tiek nesutaria...
– Tai tris anūkus turit?
– Ne, ne, keturis. Aušrelės vyresnioji Kornelija pas draugą Vilniuj gyvena. Tiksliau, pas ją draugas gyvena. Namus pastatėm, o ji priėmė kažkokį valdininko sūnų... Mokslus metė, darbo neieško...
– Draugas turbūt gerai uždirba, jai ir nebereikia...
– Koks ten jo uždarbis... katės ašaros. Skudurus sumetė... nusibos ir išeis, o kur jai dingti?
– Neprapuls jauna, kai namą turi. Ir ne mums senoms jaunus suprast, o tuo labiau teist...
– Ai, ai, žinoma, giminės, tėvai neleis prapult. Man ir savo problemų pakanka. Niekaip geros moters nerandu. Kaip man tokią susirast? Kas tik ateina, tai savo principus rodo. Tai laisvės per mažai, tai... Viena vegetarė buvo, tai maistą atskirai darėsi. Daviau pinigais. Savaitę taip. Kiek elektros išeikvojo... Pamatė, kad nieko nebus, ėmė kartu su manim valgyt. Tik pasidergimas... Galiausiai pasigėrė ir gavau ją išvaryt. Kita vėl... valgyt visus tris kartus daro, šildytas atseit kenkia. Tai vis pusbadžiu... pusbadžiu... Ar negana vienąkart, daugiau pasidarai, kad visai dienai užtektų. Juk elektra kainuoja. Skalbiasi, prausiasi ištisas dienas... vakarais dušas... atseit suprakaituoja per dieną. Kodėl aš neprakaituoju... Nusimaudei kartą per savaitę ir gana. Juk kanalizacijos ištraukimas irgi kainuoja. O rūkyt?.. Išgert nori... Ai, džindžės visos. Vasarą verandoj liepiu miegot, vėl nepatenkintos...
– Klausykit, Aldona. Kad besąlygiškai jums paklustų, reikia rast tokią, kuri visiškai nieko neturėtų. Nei namų, nei artimųjų. Tada tik džiaugtųsi pastogę ir duonos kąsnį gavusi. Juk kiekvienas žmogus yra savitas Dievo tvarinys su gerom ir blogom savybėm ir su tuo reikia taikstytis...
– Pinigus aš moku, aš maistą, lovą duodu!
– Randa žmogus geriau ir išeina. Jums reikalinga visiška vargeta, kuri visiškai atsisakytų savojo aš. O ir Amerikos vergai turėjo kelias valandas, kurias praleisdavo išgerdami ir pasilinksmindami. Vis tik nebuvo gyvuliais, nors vergais gimdavo ir mirdavo.
– Buvo auklių, kurios po du su puse metų išgyveno, bet gerdavo... Vargau aš su jomis, sveikatą susigadinau... Gaunu pensijos virš penkių šimtų eurų. Žemės turiu du šimtus penkiasdešimt hektarų. Nuomą ūkininkai vengia mokėti, o žeme nori naudotis. Visi tik laukia mano mirties... gal paliks nuoma jiems.
– Pasiūlyk normalų užmokestį, atsiras, kas sąžiningai tau dirbs. Kai šitiek žemės turi, parduotum, vaikai mielai tave už tai prižiūrėtų. O ir svetimas vien už namelius tave į šeimą priimtų. Ir kapelius po mirties prižiūrėtų.
– Ne, aš daugiau šimto penkiasdešimt nemokėsiu. Dukros sako, kad ir šimto per akis. Juk pilnai visas gyvenimas duodamas. Tą penkiasdešimt slapčia nuo dukrų pridėčiau, kad tik negeriančią, nerūkančią, netinginę ir dorą rasčiau. Matau ir jaučiu, kad tu gera. Pasilik pas mane. Duosiu šimtą penkiasdešimt, o dukrom sakysim, kad sutikai už aštuoniasdešimt. Sutik, kur geriau rasi...
Norėjau pasakyt, kad ir už penkis šimtus nepasilikčiau. Nutylėjau.
– Ne, Aldona, aš ne parsisamdyt atvažiavau. Man nereikia nei šimto, nei tūkstančio. Tik noriu kelias dienas tau gyvenimą palengvint, tavo gerų kaimynų paprašyta. Noriu suprast, kodėl savo dukras atstumiat ir ieškot svetimų pagalbos ir užuojautos už pinigus.
– Kaip galiu eit pas dukras... Aušros vyras pasakė: „uošvei tik gero driganto reikia, visos ligos išdulkės“. Aš visą gyvenimą buvau pedagogė, ilgus metus savivaldybėj dirbau, o jis, suskis, išdrįso taip pasakyt... Abi dukros irgi pedagogės. Atidirbo po šešiolika metų ir metė. Susikūrė savo verslą. Kiek atkalbinėjau, prašiau, draudžiau... nepaklausė... nu kaip aš galiu pas tokias eit gyvent?
– Bet, Aldona, pagalvok blaiviai. Jos jau ne mažytės. Jau savo vaikus, tavo anūkus, į gyvenimą išleido, tad natūralu, kad savo galva sprendimus priima ir nebepaklūsta mamai. Kiek suprantu, joms verslas puikiai sekasi. Pastatė savo vaikams namus. O kas šiais laikais pedagogas? Beteisis vaikų vergas. Negerbiamas, ujamas, viešai vaikų įžeidinėjamas žmogus, dirbantis už grašius. Šaunuolės tavo dukros, kad nepabūgo ir susikūrė savo verslą. Tokiam amžiuj nebenurodinėkime vaikams, kaip gyventi, o jau jų patarimų paklausykime.
– Nu jau ne! Abi dukros labai nori, kad parduočiau savo namelius, labai brangius man, kur mano tėvų nuvaikščiota, ir kelčiaus pas jas gyventi.
– Protingai jos pataria. Jums būtų ramus, be rūpesčių gyvenimas. Jei man taip, tai pusę pensijos pasilikčiau kišenpinigiams, o visa kita atiduočiau dukrom ir gyvenčiau kaip Dievo ausy. O dabar ir dukroms nuolatinis rūpestis: kaip ten mama, ar neserga, ar pavalgius, ar šiltai?
– Ką čia šneki? Čia mano tėvų namai, čia mano tėvų kapai. Žvakeles ant jų kapų nuolat degu... –pravirksta.
– Neverkit šitaip tėvų. Leiskit jiems išeit ramiai į dangus. Negrąžinkit jų nuolat atgal savo ašaromis. Paleiskit juos nuo savęs. Kaskart ir jūsų sveikata silpnės, neišsaugosit visko amžinai. Ar verta prisiminimais gyvent? Matai juk, kad vaikams viso šito nereikia.
– Saugosiu, kol gyva būsiu... Dukrom prisakiau, kad po mano mirties metus laiko namų neparduotų.
– Bet ar protinga šitaip? Juk be žmogaus namai greit dėvisi. Kiemas, sodas užžels. Ar turės dukros laiko nuolat važinėti ir prižiūrėti joms nereikalingus namus?
– Tegu pasamdys. Parduoti be metų nevalia.
– Na, gerai. Pakalbėkim apie ką nors kita. Ak velnias! Tavo šuo mano sijono padelkas nugraužė! Eik šalin, bjaurybe!
– Jis visiems naujiems žmonėms sugraužia ką nors.
– Auklėt reikia... kodėl leidžiat?
– Kai iš ligoninės grįžau, ir mano paltą sugraužė. Mano mėgstamiausią... kaip gailėjaus. Aušra naują nupirko. Jau šešių metų. Tos veislės ilgai negyvena. Senučiukas jau. Ką beišauklėsi. Reikia pečių pasikurti, jau šalta darosi.
– Aš pakursiu. Pasėdėk ir pagalvok, ką norėtum valgyt. Ką paruošti vakarienei?
– Norėčiau bulvių ant keptuvės. Su svogūnais ir lašinukais.
– O sriubytės kokios nors vakarui nenorėtumėt? Bulvės gal pusryčiui... vakare kas nors lengvesnio...
– Tu virkis, jei nori, sriubos. Aš noriu bulvių. Aš nuskusiu, tik supjaustyti man sunku.
 
Abi kūrėm pečių, abi kepėm bulves su lašiniais. Ji labai stebėjosi, kad aš valgiau veik tik bulves su svogūnais, o lašinius jai sudėjau. Gal ir aš vegetarė? Ne. Tik vakare mėsos nenoriu. Po vakarienės sumazgojau indus, truputį pasėdėjom prie televizoriaus ir ėmėm ruoštis miegot. Išvedžiau šuniuką į lauką. Niekad net nepasvajodavau, kad teks eit paskui šunį, kol jis atliks gamtinius reikalus... Ačiū Dievui, kad vidiniam kieme, o ne gatvėj. Kai grįžom, teko nuplaut šuniui kojas ir sausai nušluostyt. Po tos procedūros šunėkas tuoj įsitaisė šeimininkės lovoj. Aldona matavosi kraujospūdį. 180/120. Gėrė bambėdama vaistus, paskui dar gavau užplikyt arbatos. Kol arbata vėso, jinai prigulė ir užsnūdo. Pabudusi ėjo tualetan, susvaigo galva. Nuvedžiau. Vėl matavosi kraujospūdį. 130/80. Per mažas pagal ją. Prašė kavos. Paskui prisiminė, kad lauke ant turėklo kybo šuns rankšluostis. Reikia patiesti vonioj ant grindų prie skalbiankės, kad vargšiukas turėtų kur „nusilaukinėti“. Ir taip vos ne iki vidurnakčio. Galiausiai pasiekė 160/90. Liko patenkinta ir palaimingai užmigo. 
Ryte vonios kambary radau šuns rankšluostį storai apšiktą, o skalbyklės šonas apmyžtas ir dar šalia nemaža bala. Dantis sukandusi viską sutvarkiau. Širdy prisiekiau ilgai čia neužsibūti.
Į mano patarimus valgyt lengvesnį maistą Aldona tik nusijuokė:
– Mano motinėlė tai mokėjo skaniai valgyt gaminti... Aš taip nemoku. Tėvelis dirbo fermoj vedėju. Mėsos niekad namuos netrūko. Kiaules auginom tik dėl akių. O kaip motinėlė skaniai prikepdavo, pritroškindavo, privirdavo! Vakar kaimynė atnešė dešros, kurios net mano šuo neėda... o motinėlė kad pridarydavo dešrų, išrūkydavo, pritroškindavo su kopūstais... Galėdavai persprogti bevalgydamas.
– Šuo su prieskoniais maisto neėda...
– Nesakyk... Kepenų ir plaučių niekad neėmėm. Metėm į šiukšlyną. O dabar skerstuvių kepeninės dešros atnešė... pamanyk tik, koks skanėstas...

Pietums išviriau cepelinų su lašiniais, o sau išsiviriau tos kepeninės dešros su bulvikėm. Taip ir kirtom visą dieną pasišildydamos. Vakare praviriau po lėkštę pieniškos makaronų sriubos. Aldona sriubos nevalgė, pribaigė cepelinus su lašinukais, vis pabambėdama, kad per storos cepelinų sienos. Vėl kilo kraujospūdis, vėl vaistai ir dejonės, kad nebėra sveikatos.

Ryte Aldonos pageidavimu iškepiau kugelį. Po pusryčių, sumazgojusi indus, paklausiau, ar jau skambinosi į sanatoriją? Ne. O kam. Juk turinti padėjėją, kam tos sanatorijos bereikia? Paprašysianti vietos moterėlės, kad padarytų masažą, palavintų kalbą. Tiesa, toji nėščia ir atimanti iš jos energiją, bet greit pagimdysianti ir viskas bus gerai. Laiko atras ir su mažiuku, pinigų tai norės... Pasakiau, kad aš ilgai nebūsiu. Atvažiavau tik kelioms dienoms, kol jinai į sanatoriją susiruoš.
– Pasilik. Aš tau duosiu per mėnesį šimtą penkiasdešimt eurų. Tik dukrom nesakyk. Jos sako, kad maistas ir lova viską padengia. Kokis čia darbas. Juk manęs kiloti nereikia. Tu labai gera moteris. Aš tau duosiu šimtą penkiasdešimt. O vasarą reiks gėlynus ravėt, žolę pjaut, tai visus tris šimtus duosiu. Jau tiek auklių praleidau, visos džindžės. Geria, rūko. Tu gera. Žvakeles uždegei ant kapelių... pasilik.
– Neskaudink savo dukrų, eik pas jas gyventi. Nereiks jokių auklių, neturėsi jokių rūpesčių.
– Neisiu pas jas. Nenurodinėk man, kaip gyventi. Pas jas tik kruopos ir morkos... nei mėsos, nei bulvių. Valgo kaip elgetos...
– Jums nesveika tiek mėsos valgyt.
– Aš pati žinau, kas man sveika ir kas nesveika. Kodėl aš turiu valgyt neskanų maistą? Ar neturiu iš ko? Ar neužsidirbau per gyvenimą? Dieve, Dieve, kur gaut gerą auklę?.. Jos mane pribaigs. Kaip tu nesupranti, kad aš viena nebepajėgiu gyvent? Tau manęs negaila?
– Gaila, užtat ir sakau, kad eitum pas dukras. Jei nenori, tai jau ne mano problema, susirasi, kas norės kartu gyvent. Sudie, Aldona. Lik sveika. Linkiu greit susirasti gerą auklę.
Išvažiavau sunkia širdimi. Tokie žmonės patys kalasi vinį sau į karstą.