Lenkiuosi tau, šalie garsių didvyrių,
Tau duota buvo daugkart prisikelt,
Vieni gyventi ėjo, kiti kovojo, mirė,
Todėl padangei kartais buvo lemta temt.
 
Todėl aš tau kartoju, žeme,
Į aušrą rytdienos einu,
Būtis mana iš tavo šulinių vis semia
Kas amžina, kas pelenu nevirs pilku.
 
Dukra aš tau paklydus, žeme,
Priglausk ir apkabink – grįžtu,
kur ilgesys namolio gena,
Tėvyne, tik viena man tu.