Likimo lemtis nepaliko net
dalelės minčių, nešiotų vėjo,
pėdos užžėlė spygliuotais daigais,
gal tik tavasis laikas taip greit
nuskubėjo – nespėjai prisijaukinti –
liko lyg svetimas, nejaukus?
Skaičiuodavai dienas, valandas,
belaukiant vasaros, pamario kopų gelsvų,
kodėl negalvojai, skubindama savąjį laiką,
riedėdama ant likimo ir laiko bėgių suręstų...
..........
Todėl likai čia, kur taip greitai skubėjai,
kur likimas rentė gyvenimo bėgius painius,
todėl nesurinksi minčių, išnešiotų vėjo –
beliko laukti vasaros ir pasitikti saulės šypsnius.

2015 m.