Už durų

Kamerinė pjesė

Senis
Emė

Skamba skambutis. Tylu. Vėl skamba skambutis. Tylu. Skambutis skamba be perstojo. Pasirodo Senis.

Senis. Tuoj, tuoj, ar dega? Palaukit truputį. Aš neapsirengęs.

Senis vėl dingsta. Skambutis. Tylu. Vėl skamba skambutis. Tylu. Skambutis skamba be perstojo. Pasirodo Senis. Jis eina prie lauko durų.

Senis. Einu, einu.

Skambutis nutyla. Senis apsisuka išeiti, tada vėl skamba skambutis.


Senis. Taigi sakiau, kad einu. Ko skambinat? Ko neišėjot?
Emė. Laukiu.
Senis. Laukiat? Kiti paprastai nelaukia, apsisuka ir nueina.

Tylu. Skambutis.

Kas ten?
Emė. Čia aš.
Senis. Kas aš? Ar žinai kelinta valanda?
Emė. Spėju.
Senis. Spėji? Aš irgi spėju, kad vėlu.

Skambutis.

Senis. Klausykit, liaukitės pagaliau, prižadinsit visus namus.
Emė. Tai atidarykit greičiau.
Senis. Negaliu, aš neapsirengęs.
Emė. Tą jau sakėt.
Senis. Sakiau? Tada pas mane remontas, eeee...ir be to gi labai vėlu, aaaaa, tą irgi sakiau, bet nesvarbu, kokie čia gali būti vizitai tokiu metu? Kas jūs? Pas ką? Ko jums reikia?
Emė. Nenorėčiau kalbėti už durų.
Senis. Kodėl?
Emė. Kažkaip keista.
Senis. Nematau čia nieko keisto. Man tai visai normalu.
Emė. Be to šalta.
Senis. Šalta? Jūs pasakėt šalta?
Emė. Žinoma.
Senis. Nesąmonė. Tiksliau, netgi šilta.
Emė. Nepasakyčiau.
Senis. Plius dvidešimt.
Emė. Dvidešimt? Ką jūs sakot? Neįtikėtina.
Senis. Atėjai apie šildymą pasiteirauti? Tu iš valdybos?
Emė. Ne, taip, apie šildymą kaip tik ir norėjau pasikalbėti.
Senis. Pas mane visada plius dvidešimt būna. Nusiskundimų neturiu, tad galite ramiai grįžti į kontorą.
Emė. O pageidavimų irgi nebus?
Senis. Kodėl jūs staiga tokie dėmesingi pasidarėte? Gal vėl ką nors branginsite?
Emė. Nebūtinai. Negi negalima šiaip pasiteirauti, kas, kaip ir panašiai?
Senis. Galima, žinoma, bet gal geriau rytoj pasikalbėtume, nes šiandien jau kaip ir metas miegoti. Aš pripratęs tokiu metu gultis. Jau gulėjau. Gal net ir užmigęs buvau.
Emė. Aš tai kur kas vėliau guluosi. Ne, nu kur taip anksti, nesąmonė.
Senis. Sakai nesąmonė? O kas man darbo, kada tamsta guliesi?
Emė. Tas tai tiesa, niekam niekas nerūpi. Visi tik savyje užsisklendę.
Senis. Turėčiau bėdą registruoti, kas kada gulasi.
Emė. Ir su kuo gulasi.
Senis. Ir su kuo... Klausyk ilgai čia dar man užkalbinėsi?
Emė. Norėčiau ilgiau, bet už durų kažkaip nepatogu. Gal vistik įsileistumėt į vidų?
Senis. Dar nelabai susigaudau kodėl turėčiau?
Emė. Kažkaip nenatūraliai atrodo toks kalbėjimas per duris. Reikia gi vienas kitą matyti.
Senis. Kam reikia? Man nieko nereikia, be to aš nelabai ir įžiūriu, regėjimas nusilpęs. O mane matyti irgi nėra kažin koks malonumas, tai gal geriau taip.
Emė. A, nu tada jo. Tik vėsoka.
Senis. Jau sakiau, kad ne, plius dvidešimt, man užtenka.
Emė. O man mažai.
Senis. Plius dvidešimt mažai? Tada nežinau, nežinau. Daugiau nesitikėk. Tai iki rytojaus.
Emė. Ei, palaukit, taigi dar nebaigėm.
Senis. Ko nebaigėm?
Emė. Na, kalbėtis nebaigėm. Apie šildymą.
Senis. Taigi sakėm, kad rytoj pakalbėsim, dabar vėlu.
Emė. Tai jūs sakėt, kad vėlu, o aš  prieštaravau.
Senis. Ar tai ką nors keičia?
Emė. O kaipgi. Viskas įgauna visai kitą prasmę. Na, ne prasmę, bet ... kitu rakursu viskas pasisuka. Senis. Pasisuka?
Emė. Žinoma. Jūs nenorit, aš noriu, atsiranda konfliktas, užsimezga intriga.
Senis. Kaip jau nemėgstu aš tų intrigų.
Emė. Aš irgi, bet kaip tyčia visada į jas įsiveliu.
Senis. Ir dabar raunatės ant konflikto, bet nieko neišeis.
Emė. Ačiū dievui, jei gerai baigsis.
Senis. Kas baigsis?
Emė. Pažintis su jumis.
Senis. Jeigu jinai iš viso įvyks.
Emė. Įvyks, įvyks, aš optimistė.
Senis. O aš realistas.
Emė. Realistas – tai pesimistas, ar optimistas?
Senis. Realistas – tai pensininkas.
Emė. Aaaaa....
Senis. Tai tu iš valdybos? Ilgai dirbate. Gal eik namo, paskui dar pasiges kas.
Emė. Niekas nepasiges. Nėra kam pasigesti.
Senis. Nėra kam pasigesti...
Emė. Šiuo metu nėra.
Senis. Aš irgi šiuo metu vienas. Pripratau, dabar jau kitaip ir neįsivaizduoju.
Emė. Pas mus daug bendro. Man atrodo, galėtume gerai sutarti.
Senis. Dėl ko sutarti? Dėl šildymo? Betgi sakei, kad tau šalta prie plius dvidešimt. Kažin koks čia bendrumas.
Emė. Plius dvidešimt man irgi tinka, kaip tik ta temperatūra...
Senis. O sakei, kad šalta.
Emė. Tai kad už durų tik kokie dešimt, dėl to ir sakau, kad įleistumėt. Plius dvidešimt mums abiem puiki temperatūra.
Senis. Man tai netgi labai patinka tokia.
Emė. O aš kaip ją mėgstu.
Senis. Malonu girdėti. Einu miegoti.
                            
Skamba skambutis.

Senis. Na, ko tu vėl.
Emė. Nepalikit manęs.
Senis. Nesėdėsiu gi čia per naktį. Juk sakiau, eik namo.
Emė. Neturiu namų.
Senis. Namų neturi?
Emė. Ne.
Senis. Tai grįžk į valdybą. Kaipgi jie neduoda ten savo darbuotojams kokio kampo?
Emė. Niekšai.
Senis. Aha, tikrai, visai žmonės žmoniškumą ir atjautą prarado.
Emė. Ir aš taip manau.
Senis. Manai? Manai visi? Gal pabandyk į kokį viešbutį pasiprašyti.
Emė. Neturiu pinigų.
Senis. Tai gražiausia. Aš irgi kaip tik šiandien pensiją gavau, tai dabar kokias tris keturias dienas prie pinigų nesiliesiu, nes paskui kitos sulaukti negali, pinigai būna pasibaigę.
Emė. Gavot pensiją, bet pinigų neleisite keturias dienas? Ar aš kažką ne taip supratau?
Senis. Kaip tik tą aš ir norėjau pasakyti. Jeigu iškart juos pradedi leisti, tai pensijos dienos nesulauki. Tris keturias dienas be pinigų sėdi. Kas čia neaišku?
Emė. O koks skirtumas kada pinigus praimti, jei jų neužtenka, ar pradžioj pauzę darysi, ar gale?
Senis. Aaa, koks skirtumas. Koks skirtumas... koks skirtumas, taip iškart ir neatsakysi, reikia pagalvoti.
Emė. O jūs anūką turite?
Senis. Ne.              Turiu.
Emė. Pasakyti jo vardą?
Senis. O kam? Manai pats nežinau?               O tu jį pažįsti?
Emė. Deja.
Senis. Kodėl deja?
Emė. Pasakysiu, kai įleisit į vidų.
Senis. Tai tu ne iš valdybos?
Emė. Ne.
Senis. Tai kam man susukai galvą su tuo šildymu? Jau išsigandau.
Emė. Atsiprašau. Tai dabar jau įleisit?
Senis. Ne.        O kam? Anūko čia nėra. Tu turbūt net geriau galėtum žinoti, kur jis randasi. Čia jis jau koks pusmetis nesirodė.
Emė. Aš ir neieškau jo. Aš pas jus norėjau.
Senis. Pas mane? Ko norėjai?
Emė. Prisiglausti kurį laiką.
Senis. Bijau, kad tam pas mane per mažai vietos.
Emė. Ankštai gyvenate?
Senis. Taip.
Emė. Kiek kambarių?
Senis. Trys.
Emė. Trys?
Senis. Taip, trys. Virtuvė, žinoma, ir vonia su tualetu. Dar yra rūsys, bet aš juo nesinaudoju.
Emė. Tikrai, ankštoka.
Senis.  O kaip tu manei? Viename aš miegu, kitas – svetainė, o į trečią aš beveik ir neužeinu. Vis nelieka laiko. Kol tuos du apeinu, tai trečiam ir nelieka laiko. Jeigu ką į jį įleisiu, tai kaip įeisiu, kai užsimanysiu?
Emė. Na, aš mielai jus priimčiau, man būtų malonu.
Senis. Neeaa, aš ne toks, nenoriu sudaryti kitiems nepatogumų.
Emė. Koks gi čia nepatogumas, man tikrai labai patiktų, jei jūs pas mane užeitumėt, pasikalbėtumėt su manimi ir panašiai.
Senis. Panašiai? Nemėgstu aš tų panašumų. Geriau tegul pasilieka, kaip yra.
Emė. Tegul pasilieka.
Senis. Tai mat, apgailestauju, labanaktis.
Emė. Labanakt.

Senis nueina, po to grįžta.

Senis. Koks sakei tavo vardas?
Emė. Aš dar nesakiau. Dabar pasakysiu.
Senis. Na, ir...
Emė. Emė.
Senis. Kaip kaip?
Emė. Emė.
Senis. Emė? Gražus vardas, pirmąkart tokį girdžiu. Labanakt, Eme.
Emė. Labanakt.
Senis. O kur tu eisi?
Emė. Niekur neisiu. Juk sakiau, neturiu kur eiti.
Senis. Tą tai girdėjau, bet kodėl, kaip čia atsiradai?
Emė. Jūsų anūkas patarė. Sakė, kad jūs geras. Tėvas, atseit, blogas, o jūs gerutis, jūs priglausit.
Senis. Cha, na čia tai jis pamelavo. Arba tu supainiojai. Viskas yra atvirkščiai. Tu ne ten atėjai.
Emė. Dabar pati matau, kad supainiojau.
Senis. Argi taip labai matosi?
Emė. Labai.
Senis. O aš maniau, kad nesimato. Bet kita vertus, būti geram šiais laikais neapsimoka.
Emė. Anūkas visas į jus. Įtariu, kad jis ir šiuo atveju iš manęs pasityčiojo.
Senis. O kur dar pasityčiojo?
Emė. Negaliu gi apie tai taip už durų kalbėti.
Senis. A, na jei negali, tai ką darysi.
Emė. Tai neįleisit?
Senis. Ne.
Emė. Kodėl?
Senis. Negaliu.
Emė. Kas neleidžia?
Senis. Savisaugos instinktas. Aš nieko neįleidžiu, tik paštininką pensijos mokėjimo dieną. Kai pasako slaptažodį.
Emė. Kokį dar slaptažodį?
Senis. Paprastą. Imsiu dabar tau ir pasakysiu kokį. Ei, gal tu atėjai slaptažodį iššniukštinėti?
Emė. Ne, pirmą kartą apie tai girdžiu. Kaip ten yra?
Senis. Na, kiekvieną kartą, kai jis atneša pensiją, aš jam pasakau naują slaptažodį kitam kartui.
Emė. Geras.
Senis. Bet kartą jis neprisiminė slaptažodžio, tai po to tris dienas ėjo ir vis kartojo ankstesnius slaptažodžius, kol galų gale aš įsitikinau, kad tai tikrasis mano paštininkas, o ne koks sukčius, nes kas gi kitas būtų žinojęs tiek tikrų slaptažodžių. Be to, labai jau valgyti norėjau, baigėsi atsargos, tai surizikavau.
Emė. Jūs drąsus žmogus. Aš tai nieku gyvu nebūčiau atidariusi.
Senis. Kartais reikia pasitikėti žmonėmis. Bet tik kartais.
Emė. O dabar ne tas kartas?
Senis. Neaa, nieko panašaus. Be to aš nealkanas.
Emė. O aš alkana.
Senis. Jauniems žmonėms naudinga kartais neprisivalgyti. Organizmas taip išsivalo.
Emė. Ką jūs sakote?
Senis. Taip, taip. O kiek tau metų?
Emė. Dvidešimt.
Senis. Tada pats laikas pradėti naudoti dietas, nes paskui jau būna sunku sužiūrėti svorį.
Emė. Man regis, iš jūsų daug išmoksiu.
Senis. Labanakt, mergaite, man jau tikrai metas.
Emė. Labanakt. Mano vardas Emė.
Senis. Žinau, žinau, labai gražus vardas.

Kita diena. Skambutis.

Senis. Kas ten?
Emė. Čia aš.
Senis. Eeeeeeeee...?
Emė. Emė.
Senis. Taip, Emė, gražus vardas.
Emė. Žinau, jau sakėt.
Senis. Ko reikia?
Emė. Įeiti reikia.
Senis. Labai reikia?
Emė. Labai.
Senis. Gaila.
Emė. Kas gaila?
Senis. Tau labai reikia, o aš niekuo padėti negaliu. Štai kas yra gaila. Visada gaila, kai negali padėti žmogui, kuriam labai tavo pagalbos reikia. Supratai?
Emė. Sunku, aišku, tą suprasti.
Senis. O kas čia sunkaus? Viskas labai paprasta.
Emė. Aš jums nepavydžiu. Nenorėčiau pakliūti į jūsų situaciją. Negyvai gali užsigraužti iš savigailos.
Senis. Va, va.
Emė. O kodėl, nesupratau, padėti negalite, juk taip paprasta – įsileidai merginą, kuri neturi, kur pernakvoti?
Senis. Na argi neaišku, juk sakiau, ar dar nesakiau, vakar nesakiau?
Emė. Ko?
Senis.  Aš nieko neįsileidžiu, nieko. Ir visi tą žino, kaimynai, aplinkiniai, tarnybos įvairiausios ir taip toliau. Nieko neįsileidžiu ir staiga įsileidau naktį kažkokią nepažįstamą panelę, kuriai tik dvidešimt metų, na? Kažkoks suvaikėjimas, smegenų suminkštėjimas, juk man tuoj greitąją iškviestų, sakytų jam protas pasimaišė. Į durnyną paguldytų arba apkaltintų vaikų tvirkinimu. Vaikų teisių apsauga tuoj prisistatytų, korespondentai, policija. Neduok Dieve.
Emė. Pirmiausiai – aš ne vaikas. Antra – jūs teisus, kaimynai, kurie praėjo pro mane, miegančią prie jūsų durų, nei kiek nenustebo, viena bobikė netgi pasakė: „Senis vis dar kietas, ilgai trauks“...
Senis. Tai ta iš trečio aukšto, vis nesulaukia, kada nusibaigsiu. Dabar pati matai, reputacija įpareigoja nedaryti staigių judesių. Turi praeiti kažkiek laiko...
Emė. Kiek?
Senis. Gal savaitė, arba ilgiau, sunku pasakyti.
Emė. Na, savaitę aš galiu ir laiptinėje pagyventi. Iš tikrųjų, skubėti neverta.
Senis. O ko tu taip priskretai prie mano durų? Negalėjai kurių kitų pasirinkti?
Emė. Negalėjau. Kadangi jūs atsakingas už savo anūką, tai kodėl turėčiau visus nepatogumus kažkam kitam užkrauti?
Senis. O ką jis padarė?
Emė. Jis mane metė.
Senis. Oi, pamanyk. Jei visos jo pamestos susirinktų prie mano durų, tai laiptų aikštelė užsipildytų iki pat penkto aukšto.
Emė. Aš nešiojau jo kūdikį po krūtine.
Senis. O kur jis dabar? Pasislinko po mente?
Emė. Aš pasidariau abortą. Jis prikalbino mane atsikratyti kūdikiu.
Senis. Aš nustebęs, kad jis vaikus moka daryti, tėvas jo to tikrai nemokino, o ir aš vis atidėliojau, dabar girdžiu, kad ir apie abortus jis nusimano. Man tai netikėta naujiena.
Emė. Galiu užtikrinti – abu šiuos darbus atlikti jis moka.
Senis. Ką gi, nereiks, vadinasi, man parinkinėti žodžių, aiškinant šias gyvenimo subtilybes.
O tu tikrai miegojai prie durų?
Emė. Žinoma, kur gi kitur?
Senis. Maniau gal išėjai.
Emė. Ne, miegojau.
Senis. Ar patogu buvo?
Emė. Labai. Iš antro aukšto kaimynas, kuris klausėsi vakar mūsų pokalbio, po to atnešė man sudedamą lovelę ir antklodę, sakė, šie daiktai jam nereikalingi, išmesti niekaip neprisiruošė, tai kadangi tokia proga pasitaikė, tai vis man dėkojo, kad sutikau priimti. Labai patogiai išsimiegojau.
Senis. Tas senas niurzglys? Negaliu patikėti? Jis gi niekada nieko neišmeta ir niekam nieko nedovanoja. Jam tikrai bus skrandžio opos paūmėjimas, reikia kviesti greitąją. O gal su galva kas atsitiko? Einu skambinti.
Emė. Palaukit, nereikia, man regis, jis ir dabar mūsų klauso, matau šešėlį, krentantį iš antro aukšto. Dabar pasislėpė.
Senis. Jis visada mėgėjas kišti savo nosį, kur nereikia.
Emė. Bet jis man padėjo.
Senis. Padėjo. Tu apžiūrėk gerai antklodę ir lovelę – garantuoju, kad rasi blakių, o lovelė bus įpjauta, kad miegodama užsimuštum. Juk jis ne žmogus, tikras žmonių nekentėjas.
Emė. Kodėl jūs taip?
Senis. Jis nori mane paskandinti. Jau kelintą kartą užlieja mano lubas vandeniu. Parodyčiau, bet tu kitapus durų.
Emė. Labai teisingai pastebėta.
Senis. Kažkada jis buvo baleto šokėjas, sako neblogas buvo šokėjas, bet žmona jį paliko ir pabėgo su orkestro muzikantu. Išėjo gyventi pas muzikantą. Tas muzikantas labai tuo didžiavosi ir į šokėją pabrėžtinai žvelgė išdidžiai ir paniekinamai. Nekentė vienas kito. Ir vieno spektaklio metu šitas šokėjas, nežinau, ką jis ten šoko, bet turėjo rankoje durklą, ar kardą. Tai jis šoko su kardu į orkestrinę tiesiai ant to kuilio. Anas grojo trombonu. Pamatęs atskrendantį su kardu balerūną, trombonu pasitiko priešininką, kuris pasimovė ar buvo nublokštas to instrumento ant kitų muzikantų. Kilo neišpasakytas sąmyšis, kažkas susižeidė, spektaklis buvo nutrauktas, apie tai rašė visi laikraščiai.  Žodžiu, viskas baigėsi liūdnai, arba juokingai, tas šokėjėlis daugiau nebedirbo teatre, buvo išmestas, o anas irgi metė jo žmoną, susirado dar ne vieną kitą, o šitas, kaip tu sakai, geras labai žmogelis, nebepriėmė atgal savo žmonos, nors ta ir  ant kelių klūpodama meldė atleidimo, pasidarė piktas, pagiežingas visai žmonių ir ypačiai moterų giminei, todėl ir stebiuosi, kad tau kažką atidavė. Tai taip nepanašu į jį.
Emė. Žmonės kartais keičiasi.
Senis. Ne prieš gera šis pasikeitimas. Ko gero vėl užpils butą.
Emė. Beje, jis kvietė mane pas save pernakvoti.
Senis. Va, ką aš sakiau, pedofilas prakeiktas. Tu nesutikai?
Emė. Ne.
Senis. Ir teisingai padarei. Būtų išžaginęs, po to supjaustęs į gabalus ir nuleistų į kanalizaciją. Manau dėl to ji pas jį nuolat kemšasi, kad jis ten savo aukas laidoja.
Emė. Jis šnabžda man, kad tai netiesa.
Senis. Šnabžda? Tai jūs kartu manęs klausotės.
Emė. Ne, jis jau nuėjo.
Senis. Viso gero.

Naktis. Už durų girdėti ritmingas bildesys ir atodūsiai.

Senis. Ema?    Čia tu?
Emė. Emė. Mano vardas Emė.
Senis. Taip taip, gražus vardas.

Už durų Emė mylisi su vyru.

Emė. Nesustok.
Senis. Aš nesustoju. Nesustoju. Kas ten taip bilda?
Emė. Nulūžo kulniukas, bandau prikalti.
Senis. Ar tau neatrodo, kad batų remontui netinkamas metas?
Emė. Atleiskite.
Senis. Na, man tai nieko, bet tas šokėjas gali paskambinti į policiją.
Emė. Tikrai? Koks baisus žmogus.
Senis. Žinai, kas dabar man atsitiko? Dėl ko prabudau?
Emė. Maniau dėl beldimo.
Senis. Nea, dėl to tai galima kentėti.
Emė. Tai dėl ko?
Senis. Che, gėda prisipažinti.
Emė. Pasiryžkit, niekam nesakysiu.
Senis. Dėl erekcijos.
Emė. Tikrai?
Senis. Taip, jau seniai jos neturėjau, o dabar še tau, kad nori, buvo.
Emė. Buvo?
Senis. Buvo, dabar vėl nėra, bet vis tiek smagu.
Emė. Aš manau.
Senis. Ir, regis, sapnavau tave...
Emė. To dar betrūko.
Senis....o gal tai buvo mano žmona, gerai neįsižiūrėjau. Turbūt visgi mano žmona.
Emė. Nesustok.
Senis. Aš nesustoju. Man buvo gera su ja. Taip. Prie reikalo mes eidavome palengva ir tik eigoje įsiaudrindavome. Iš pradžių aš būdavau viršuje, po to ji mane apsiversdavo ir jodavo ant manęs stačia, kartkartėmis pasilenkdama įnirtingam bučiniui.

Emė su vyru mylisi, atkartodami Senio žodžius, atsitiktinai sutapdami su jais. Arba Senio žodžiai eina paskui veiksmą už durų.

Tempas greitėdavo, ji vis nirtulingiau šuoliuodavo ant manęs į finišą, plaukai plaikstydavosi, ji atrodydavo kaip laumė, ir tada aš užbaigdavau. Tuo metu ji gailiai suinkšdavo, kažkaip visa suvirpėdavo, lyg per ją būtų perėjusi elektros srovė, ir suglebdavo ant mano krūtinės. Mes abu būdavome uždusę ir pavargę, kaip po ilgo bėgimo, bet šis nuovargis būdavo kitoks, jis buvo malonus, jo norėdavosi vėl ir vėl.
Emė. Tai buvo puiku.
Senis. Tikrai? Galėsiu kada daugiau papasakoti apie mūsų užsiėmimus. O dabar einu miegoti.
Emė. Nesustok.
Senis. Aš nesustoju. Labanakt.


Kita diena. Senis beldžia į duris.

Emė. Kas ten?
Senis. Čia aš, tavo kaimynas.
Emė. Aaaaaaa, labai atsiprašau, nesusigaudžiau per miegus, kas ir kaip.
Senis. Nieko tokio. Ilgai miegojai.
Emė. Jūs norėjote praeiti pro mane? Tai aš tuoj, patrauksiu lovelę.
Senis. Ne, aš jau buvau išėjęs.                 Apsipirkti.
Emė. Kaip jūs praėjote pro mane? Juk durys užremtos.
Senis. Aš pro langą. Nutariau kol kas vaikščioti per langą, kol tu čia. Visai patogu ir naudinga raumenims.
Emė. Raumenim lavinti jums geriau būtų vaikščioti į treniruoklių salę.
Senis. Galbūt. Galbūt vėliau aš taip ir padarysiu, o kol kas gerai yra pradėti ir nuo laipiojimo per langą.
Emė. Ko jūs ten sakėte ėjote, apsipirkti? Aš gerai nugirdau?
Senis. Taip.
Emė. Bet dar nepraėjo ir dvi dienos po pensijos gavimo. Ar ištempsite paskui ligi kitos.
Senis. Aš pagalvojau, kaip tu sakei, apie tą skirtumą ir įsitikinau, kad jokio skirtumo iš tiesų nėra, tad nusprendžiau geriau iškart leisti pinigus, o paskui - tebūnie kaip turi būti.
Emė. Malonu girdėti, kad jūs elgiatės taip neatsakingai.
Senis. Taigi, kai ko apsipirkau. Dabar valgau, galėčiau ir tau ko nors perduoti per langą.
Emė. Per langą?
Senis. Taip, per duris dar anksti.
Emė. Na taip, žinoma.
Senis. Turiu varškės, gal nori?
Emė. Ne, palauksiu, kol durys atsivers.
Senis. Neišalksi?
Emė. Manau, kad ne. Ta poniutė iš trečio aukšto atnešė man turistinę plytelę, kiti irgi palieka šiokio tokio maisto, tad išsiverdu ir pavalgau. Be to, pats kalbėjote apie dietą.
Senis. Tikrai? Matau šauniai įsikūrei.
Emė. Stengiuosi.
Senis. O ko taip ilgai miegi? Gal apsiėmei visus namo batus per naktį sutaisyti?
Emė. Turiu prisipažinti – apie batus aš vakar sumelavau. Turėjau svečią.
Senis. Labai įdomu.
Emė. Policininką.
Senis. Policininką? Kas jį iškvietė?
Emė. Iš pradžių ir aš pagalvojau, kad iškvietė. Maniau jūsų darbas.
Senis. Tikrai reikėjo, bet kaip aš pats nesusigalvojau?
Emė. Bet pasirodo, jo niekas nekvietė. Jis tik pradėjo dirbti šiame rajone ir apeidinėjo valdas.
Senis. Na ir kodėl tavęs neišvarė?
Emė. Ne tik neišvarė, dargi priregistravo mane prie jūsų buto.
Senis. Kaip tai prie buto? Pagal kokią teisę? Ir kodėl be mano sutikimo?
Emė. Prie buto - sutikimo nereikia. Bet jūs nesijaudinkit, tai tik laikinai, kol jūs mane įsileisite vidun.
Senis. Nesulauksi. To niekada nebus.
Emė. O sakėt - po savaitės.
Senis. Maža ką aš kada sakiau, aš neturiu niekam jokių įsipareigojimų.
Emė. Nusiraminkit, aš pajuokavau. Greičiausiai aš tuoj išeisiu.
Senis. Išeisi? Tai vis tik jis tave išvarė?
Emė. Ne, pasikvietė gyventi pas save.
Senis. Į kalėjimą? Jis tave nori uždaryti?
Emė. Klausykit. Jis atėjo, nustebo mane čia pamatęs, po to aš paprašiau jo užrūkyti. Mes susėdome, jis pridegė cigaretę man, po to prisideginėjo sau. Ir tada aš pamačiau, kad jo labai gražios lūpos. Aš nežinau, kas man pasidarė, pabučiavau jį. Cigaretė jam iškrito iš rankų, jis pašoko, aš irgi, o paskui mes jau buvome vienas kito glėbyje ir ilgai, ilgai bučiavomės. Po to pavargome ir atsigulėme pailsėti.
Senis. Kur atsigulėte?
Emė. Į lovelę, kurgi dar. Kažkaip jūs greitai viską pamirštate. Lovelę man atidav...
Senis. Prisimenu, prisimenu, tiesiog netyčia išsprūdo. Tai tada, kai taisei batą, naktį, jis irgi buvo kartu?
Emė. Netaisiau aš jokio bato, juk sakiau.      Visą naktį jis buvo su manim, mes mylėjomės.
Senis. Bet gi jis policininkas, jam negalima.
Emė. Na, gražiausia. Ir kodėl gi jam negalima? Ar jis ne vyras?
Senis. Policininkai negali nei iš šio, nei iš to mylėtis kur papuolė ir su kuo papuolė.
Emė. Jis gi ir mylėjosi ne su kuo papuolė, o su manim. Ir ne kur papuolė, o prie jūsų durų. Be to, jo darbo valandos buvo pasibaigusios, tad jis tuo metu jau nebuvo policininkas, o tik žavus vaikinukas.
Senis. Ar tai ką nors keičia?
Emė. O kaipgi? Viskas nusišviečia visai kitoje šviesoje.
Senis. Dabar mano namus jau galima vadinti viešnamiu. Tas policininkas savo atmintyje šį namą pasižymės viešnamiu. Sakys: „Buitinis konfliktas įvyko gatvėje prie viešnamio.“ Arba kaip nors panašiai.
Emė. Na kodėl jūs taip viską?
Senis. Man tik šiek tiek neramu, kad nevaikščiotų paskui visokie pašlemėkai pas mane ir nereikalautų merginų.
Emė. Aš norėjau jūsų paprašyti, kad paskambintumėte į nuovadą ir pakviestumėte tą policininką.
Senis. Ką reiškia „tą policininką“? Tu nežinai jo vardo?
Emė. Ne.
Senis. Per visą naktį neradai laiko susipažinti?
Emė. Mes buvome labai užimti.
Senis. Kaipgi, registracija.
Emė. Aha.
Senis. Tai kaip aš jį pakviesiu, kai paskambinsiu?
Emė. Aš jį vadinau Ilgapimpiu.
Senis. Ilgapimpiu. Manau, pagal šį požymį jį tikrai atpažins. Ir ką jam perduoti?
Emė. Pasakykit, kad aš jį myliu.
Senis. Ir viskas? Tu manai, kad jie ten neturi ką veikti?
Emė. Šiuo metu, tai pats svarbiausias dalykas. Tikiuosi jis apsidžiaugs.
Senis. Kas jam belieka? Gerai, einu skambinti. Alio... policija?... norėjau susirasti vieną įgaliotinį... O jūs sujungti negalite? Gerai. Pasakė numerį, kuriuo turiu skambinti. ...aštuoni, keturi... alio... sujunkite su Ateities rajono nuovada... Bet man pasakė šį numerį... na gerai, gerai... devyni septyni... Taip, užsirašiau.       Vėl pasakė kitą numerį, ne taip lengva rasti tą tavo Pimpį... alio, Ateities nuovada? ... Ieškau vieno įgaliotinio... naujokas, jam priklauso Progreso gatvė... Ilgapimpis... Ne, tai ne pavardė, tiesiog jūs jam taip pasakykit, jis supras... Aš iškrypęs?... Klausykit, aš su juo jokių santykių neturėjau, aš jo netgi akyse nemačiau... Man sakė, kad jis, hm... kad jo pimpalas ilgas... Ne, man tai visai nerūpi, jo ieško viena mergina, kurią jis sužavėjo tuo įrankiu....Na, aš nežinau, kaip jums jį rasti... tai labai svarbu ir skubu. Palauksiu.      Nuėjo ieškoti, turbūt dabar išrikiuos visus ir lygins tuos... hm..., na, žodžiu, suras.
Emė. Jis turėtų būti, man sakė, kad šiandien budės...
Senis. Klausau...Jūs Ilgapimpis?... Na, man čia sakė, kad jūs didelį turite... Ne, ne, gink Dieve, aš nesu... hm...nemoku ištarti. Tikrai aš nesu iš jų....Bet jūs paklausykite, ko taip karščiuojatės.... manęs tik prašė su jumis susisiekti... Ne, ne jie, mergina tokia, kur vakar, su kuria jūs vakar, hm... bučiavotės. ....Koks jos vardas? Aš nežinau, maniau jūs žinote... Na, matot, ir ji jūsų vardo nežino. Kažkaip įdomiai šiais laikais viskas vyksta... Ne, ne, čia, aišku ne mano reikalas, tiesiog ta mergaitė prašė pasakyti, kad jus myli.... Taip, labai,...labai, sakė, myli.... Kaip tai „na ir kas“. Jums turėtų būti malonu... Aš kas? Aš jos vaikino... buvusio, buvusio... taip, dabar jie nieko bendro neturi, tikrai. Aš to vaikino senelis, tai esu gerai informuotas šia prasme.... Ji pati negali prieiti... Aš maniau jūs apie viską pasišnekėjot, dabar matau....taip, taip ji irgi sakė, kad neturėjote laiko... Tai ką jai pranešti?... Kaip tai? Betgi ji jus myli?...Ne, nereikia....Ką gi, pasistengsiu paaiškinti.... Viso gero.
Emė. Ką jis sakė? Greit ateis?
Senis. Negreit.     Visai neateis.
Emė. Daug darbo?
Senis. Nežinau. Sakė, kad tu jį už...už...bučiavai. Sakė, kad tau vis negana, kad jis išsunktas ir iščiulptas, kad tau reikia gydytis. Tu maniakė. Jis nori miego ir dabar kokias tris dienas visai nežiūrės į merginas.
Emė. Tris dienas?
Senis. Tik pamanyk, kaip ilgai. Gal ir gerai, kad anūkas nuo tavęs pabėgo, bent galės išsimiegoti.
Emė. Ir viskas?
Senis. Ne, dar sakė, kad turi sužadėtinę ir kad gali tau atsiųsti budintį ekipažą iš trijų žmonių: vairuotojas ir du policininkai. Pasakiau, kad nereikia. O gal reikia? Gal blogai pasakiau?
Emė. Ir tai yra viskas?
Senis. Viskas, ko tau dar? Iš policininkų niekada nelauk nieko gero – tokia jau jų profesija. Palauk truputį.

Išeina.

Emė. Viskas? Betgi... Aš netikiu. Jūs meluojat, jūs viską išsigalvojot. Senas idiotas. Sėdi čia užsisklendęs nuo pasaulio ir galvoja, kad turi teisę kištis į kitų gyvenimus. Ką, ne taip? Ko tyli? Išsigandai? Tu visai, kaip tavo anūkas. Manai, kad per mane jis negalėjo išsimiegoti? Cha, kurgi ne. Tai jis mane tokią padarė. Tu nežinai, kaip jis mane metė. Jis nemetė, jis perleido per mane visus savo draugus, visą bendrabutį ant manęs užleido. Klausyk, kaip tai buvo. Po aborto, aš buvau sukrėsta, gailėjausi savo poelgio. Aš buvau depresijoje. Ir jis vengė su manimi susitikinėti. Bet vieną vakarą pasikvietė pas save, prigirdė vynu, išdulkino, po to grįžo jo kambariokas. Mes vėl gėrėm, paskui jūsų anūkas pasiūlė man savo draugelį. Nežinau, kaip ir kodėl, bet aš leidau ir jam. Po to dar kažkas atėjo, man jau buvo tas pat. Aš tik gėriau. Verkiau ir gėriau. Po kiek laiko pastebėjau, kad man tai pradeda patikti. Aš pati paklausiau jūsų anūko: „ Ir tai viskas?“ Jis atsakė: „Tau ką, dar mažai?“ „Mažai“- nusijuokiau ir įnikau į vyną ir į kažkurį jo draugelį. Po to aš karts nuo karto atsijungdavau, bet visada, kai prabusdavau, vis rasdavau kažką ant savęs. Taip tęsėsi iki ryto. Ryte visi išėjo į paskaitas, o aš likau . Negalėjau pajudėti, buvau kaip sudaužyta, bet mintyse juokiausi ir buvau laiminga – juk tiek vaikinų mane paturėjo, niekas jų nevertė, jie geidė manęs, jie laukė savo eilės. Malonu buvo glostyti savo kūną, prisiminti nakties įspūdžius ir laukti vakaro. Vakare grįžo jūsų anūko kambariokas ir paprašė, kad aš išeičiau. Anūkas net neišdrįso pasirodyti man akyse. Įsivaizduojat? Turėtumėt įsivaizduoti, juk jis jūsų anūkas. Jūs elgiatės lygiai taip pat, kaip jis, jūs net nenorite pamatyti manęs.
Ir visgi mes susitikome, aš jo sulaukiau. Lauke. Jis buvo labai nustebęs, bet greitai paslėpė savo sumišimą po linksma šypsena ir paklausė, ar nepykstu už vakarykštį pakvailiojimą. Tai buvo viso labo pokštas, toks pajuokavimas. Be to, jie labai buvo įsitempę po mokslų, tai ta naktis visiems buvo geras relaksas. Toks tipo atsipalaidavimas. Dabar jis negalįs susitikinėti, nes egzaminai ir taip toliau, o ką man daryti, jis nežinąs. Nebent galėtų pasiūlyti paviešėti pas savo senelį, jis geras priims. Pasakyk, kad nuo manęs. Pas tėvus geriau neiti, nes jie kietaširdžiai, o štai senelis tai tikrai suteiks pastogę ir viskuo pasirūpins, kol jis išlaikys egzaminus ir atvyks atostogų. Taip jis manimi atsikratė, visą laiką šypsojosi ir dar įbruko pinigų kelionei.
Kokia aš kvailė. Atvažiavau čia, sėdžiu kelinta diena prie šito idioto durų, kuris negali sulaužyti  savo principų, laukiu, kantriai laukiu kol praeis savaitė, kada jo reputacijai nebus grėsmės. Ir dar tas policininkas. Taip, jis man patiko, aš patikėjau juo, maniau, kad šitas tai jau tikrai nebus kaip visi.  Kokia aš kvaiša.
Gerai, tylėk, jei taip nori. Tylėk, man bus lengviau. Aš nesiruošiu laukti čia dar savaitę ar kiek tu pageidausi. Aš išeinu. Su visam. Norėčiau, kad apsemtų tave ir visą tavo giminę.

Senis. (Sugrįžta) Tu kažką sakei? Eme? Girdėjau, kad kalbėjai. Tu turbūt galvoji, kad aš senas idiotas, laikausi įsikibęs kažkokių nesuprantamų principų, saugoju menamą reputaciją ir panašiai.
Žinai, aš buvau tame kambaryje, kuriame retai būnu. Pagalvojau, galėčiau tave į jį įleisti. Jame mirė mano žmona. Tu nė karto neklausei apie ją, turbūt tau buvo žinoma ta istorija. Ne? Anūkas tau nieko apie ją nepasakojo? Keista.
Ji mirė prieš du metus. Sunkiai sirgo. Paskutinį pusmetį visai nesikėlė. Aš turėjau viską daryti, prižiūrėti ją, supranti? Na, maistą paduoti, vaistus, apiplauti ir taip toliau. Labai greitai aš pavargau nuo to. Ne fiziškai, ne, tai nebuvo sunku, bet morališkai. Aš palūžau dvasiškai. Po mėnesio jau nemylėjau jos, aš jos nekenčiau. Laukiau, kada tai pasibaigs, skaičiavau dienas ir minutes, kurias truko ta kančia. Aš maniau, kad AŠ kenčiu, AŠ buvau didžiausias kankinys toje situacijoje. Ji tai ką, tik gulėjo, jai nereikėjo niekuo rūpintis, o aš turėjau visur suspėti, viską atlikti. Aš ėjau į parduotuvę, valandų valandas praleisdavau vaistinėse ir prie gydytojo kabineto durų, turėjau nuolat skalbti, vėdinti ir tvarkyti kambarį, gaminti maistą, mazgoti jos kūną ir panašiai. Aš klausiau: „Dieve, už ką man tokia kančia, ką aš padariau? Juk visą gyvenimą buvau tvarkingas pilietis, mylėjau žmoną ir vaikus?“
Teisybę pasakius, gal aš ir ne Dievo klausiau, nes nelabai juo tikėjau, bet kažko aš klausiau. Į kažką kreipiau savo mintis. Dabar suprantu, kad dėl mano netikėjimo manyje apsigyveno šėtonas. Jis mane kurstė, jis manyje užgožė meilę ir gailestingumą. Aš patapau demonu, egoistu, kuriam rūpėjo tik sava esybė.
Ta neapykanta augo, plėtėsi manyje, ji peraugo į atvirą pyktį, nesusivaldymą ir isteriją. Po poros mėnesių nustojau išvis su ja kalbėtis. Ji man tebuvo baldas, daiktas, kurio pats negalėjau išmesti. Ji man trukdė. Trukdė miegoti, skaityti, žiūrėti televizorių, nes nustatytu laiku turėjau paduoti vaistus. Paskui aš jau nesilaikiau grafiko, paduodavau bet kada arba visai nepaduodavau vaistų, maisto, vandens. Eidavau į jos kambarį su vienintele viltimi, kad dabar jau gal viskas. Ir visada turėdavau skaudžiai nusivilti. Viltį pakeisdavo apmaudas. Aš galvojau, koks visgi žmogus yra nemarus, kaip ilgai jis nepasiduoda mirčiai.
Tada aš pradėjau smarkiai gerti, išgėrinėdavau beveik kasdien. Nuo to man palengvėdavo. Girtas aš nueidavau pas savo žmonelę ir kažką jai kalbėdavau. Ne kažką, aš tiksliai žinau, kad kalbėdavau apie jos nepadorumą šitaip ilgai čia užsibūnant. Aiškinau apie saikingumą ir svečius, kurie nesusipranta, kada reikia išeiti. Ji gulėdavo nusukus galvą ir tylėdavo. Gal ji tuo metu jau ir negalėjo kalbėti, aš nežinau. Niekada nesužinosiu, ką ji tuo metu jautė.
Aš ją išdaviau. Paskutiniu ir pačiu reikalingiausiu metu aš nuo jos nusigręžiau.
Vieną rytą įėjęs, aš jos jau neradau. Tada jau nebelaukiau, kaip anksčiau, kada, kada viskas baigsis. Tuo metu mane jau buvo apėmusi apatija, maniau, kad tai tęsis amžinai. Ir staiga pamačiau, kad ji mirusi. Ji išėjo. Gulėjo pusiau persisvėrusi, vos neiškritusi iš lovos, galva buvo žemai, visame kambaryje tvyrojo mirties kvapas. Iš vakaro buvau gėręs, galva plyšo, bet tuo metu protas visiškai praskaidrėjo, galvoje nušvito ir ant sienų, grindų ir lubų aš perskaičiau tik vieną mintį – JI MIRĖ.
Dingo šėtonas, dingo visa neapykanta ir visas tas gaivalas, kuris buvo užnuodijęs mane paskutinius kelis mėnesius. Aš staiga supratau, kad likau vienas, likau be brangiausio ir mylimiausio žmogaus žemėje. Be žmogaus, kurio paskutines gyvenimo dienas ir savaites sąmoningai nuodijau.
Kažkas manyje nutrūko, kažkoks baisus suvokimas, praregėjimas mane sutraiškė. Aš kritau ant savo žmonos ir rėkiau. Nežinau, ką aš rėkiau, man po to šiek tiek papasakojo. Aš rėkiau, staugiau. Tai truko ilgai, kelias valandas, taip man pasakojo, aš pats to neprisimenu, tuo metu jau buvau išprotėjęs.
Galų gale kažkas, turbūt kaimynas iš viršaus, šokėjas sukvietė gydytojus, policiją, gaisrinę. Mane atplėšė nuo lavono ir išsivežė.
Pragulėjau nervų klinikoje du mėnesius. Žmoną palaidojo be manęs. Grįžau. Buvo gėda, baisi gėda, man atrodė, kad visi žino, kaip aš apleidau žmoną, koks aš esu niekšas ir panašiai. Aš grįžau iš nervų klinikos, durnyno kitaip sakant, ir visi tą, aišku, žinojo. Numaniau, kad susilauksiu kažkokio ypatingo dėmesio, kažkokio kitokio bendravimo, kaip yra bendraujama su psichiniais ligoniais. Bijojau užuojautos pareiškimų ir paramos siūlymų. Nenorėjau šito, viso to man būtų buvę perdaug, todėl aš užsisklendžiau savyje, nutariau pabūti keistoku, durneliu, kad tik mane visi paliktų ramybėje. Be to, aš jaučiau didžiulę kaltę ir tariau, kad esu nusipelnęs bausmės – vienatvės ir atsiribojimo.
Todėl tokį mane ir radai. Aš nieko neįsileidžiu, bet ne dėl suvaikėjimo ar baimės, tiesiog...
Tu klausai manęs? Dabar aš galiu tave įsileisti. Aš noriu tave įsileisti. Man gaila dėl anūko ir to policininko. Jei nori gali pagyventi. Truputį aptvarkiau tą kambarį. Sušilau. Seniai taip neplušėjau.
Skamba telefonas.
Alio... A, taip... taip yra, kaip tik ruošiuosi pakviesti ją į vidų. Gal pakviesti prie telef... nereikia?...
Gerai pasakysiu... Iki.
Žinai, skambino tavo policininkas. Labai atsiprašo už anuos žodžius, sakė tuoj atvažiuos. Kodėl tu tyli? Sakė, kad tu jam labai patinki, tiesiog prieš tai kažkas jam buvo užėję. Na, supranti, kaip būna. Ir ko taip sunku duris pasiekti? Aš tuoj, truputį pailsėsiu...

Senis sukniumba prie durų.
Nuo lubų pradeda lašėti. Už durų, įsišvietus lempai, matosi besisupantis kūnas.


2006.06.09.
Svoloč