Sakai, vaiko didelės akys?
Bet jo dar didesnė širdis...
Plaštakės, plaštakės, plaštakės
Virš žilstančio žiedo skraidys.
 
Aplinkui rugių vasarojus,
Aplinkui miškai, ežerai...
Sparnu margaspalviu pamojęs
Sūnus į sodybą pareis.
 
Kur tėvas, kur motina, duona,
Ir pienas toks šiltas, ramu...
Ir kam gi jam saulė raudona –
Yra židinys dar namų.
 
Galbūt vieną rytą prabudęs
Negrįš...
Bet tikrai ne visai.
Ir nors jau ruduo tamsiai rudas,
Bet tu vis lakštutės klausais.
 
Ir vėjy ne lapai – plaštakės
Plevens...
Po jais pieva žalia.
.......................................................
 
Sūnus...
Kažką tyliai pasakė –
Juk jis visad stovi šalia.
 
2018 m. balandžio 16 d.