kartais
Norėčiau būti geresnė,
Paprastesnė ir švelnesnė,
Tačiau kažkas uždėjo kaukę
Ir kažko tyko, kažko laukia.
Ir negaliu išspausti šypsenos,
Grandinėm lūpas surakino,
Nors gali rėkt ir gali šaukt,
Ir durų nieks neatrakina.
Plėšiu nuo veido juodą kaukę,
Tuoj pat kitos spalvos prilimpa,
Ir nerandu aš savo veido
Tam baisių kaukių labirinte.
Gal jau užteks, pakanka juoko,
Jau karnavalas uždarytas,
Aš sau einu į laisvės puotą,
Kol dar gyva, kol aušta rytas.
O oras toks gaivus ir grynas,
O Žemė taip gražiai sudėta,
Čia viskas tikra, viskas gyva,
Nepaslėpta, kas pažadėta.