Nusileidę iš medžių belapių,
Kapstos žvirbliai po dirvą dar šlapią
Ir ant viso pasaulio niršta,
Iš tiesų – juk nėra ko pagirti.
Išmaknoti šlapi kaimo šunkeliai,
Ne miežius sės, tikriausiai, o runkelius,
Kaip pakęst palei tvartą ar jaują
Besiriejančią klaikiai šunaują.
Gal geriau, į šalis nesidairius,
Mauti tiesiai už jūrų į Airiją,
Arba, dar geriau, į Norvegiją,
Ten visokių daugiau privilegijų...
- - - - - - - - - - - - - - - -
- - - - - - - -  - - - - - - -
  Nevzorovo katinas įsauly murkia:
– Mulkiai... jūs mulkiai...