Negrįšiu aš į tamsą, nakties žydrioji paukšte,
Nors žvaigždės ten it žiburiai vilties plazdės,
Man nepasiekti tolių, man nepakilt į aukštį,
Besparniui man tik žemės klystkeliai mirgės.
 
Ir eisiu aš per dieną, nors nieks, žinau, nelaukia
Begrįžtančio, pailsusio, su žaizdomis kaltės,
Tik vėjas nemirtingas, sutaršęs vėlei plaukus,
Audrom ir vėtrom dar ilgai lydės.
 
Todėl žinau – dar kelias nesibaigia,
Nors ir einu be tikslo, be prasmės,
Todėl tik ašara dangaus staiga ištirpus snaigė
Ant skruosto man kibirkštėle virpės.
 
Todėl šalia tartum vaikai pilki šešėliai žaidžia
Ir primena – yra kažkur šalis didžios būties.