Paskutinis lašas

Dangaus skliaute Perkūnas raižo juodą debesį,
O mano siela geria jau paskutinį nuodų lašą.
 
Ir pyktis, tarsi rūpestingas tėvas,
Per gyvenimo gatvę veda už rankos –
Aklas melas, akla tiesa – tuščias
Laiko išvaistymas ieškant prasmės.
 
Tuščias laikas ,,gegutės“ balse,
Tušti žodžiai likimo žodyne,
Šaltas skausmas ant sumuštos sielos –
Kur miražas, kai norisi rėkt?
 
Žmogus lyg visatos šiukšlynas –
Vien tik šlamštas pakapsčius gyliau –
O kapstyti mes mėgstam labai –
Kuo šiukšlių daugiau, tuo mums maloniau.
 
Nesaldu, kai kitiems per saldu;
Mums saldu, kai kitiems per kartu;
Pažadai tarsi popieriaus lapai –
Ir balti, ir juodi, ir spalvoti –
 
Neužpildom, kai pildyt nėr ką,
O užpildom, kai norim sau gero.
Ir vėl pykstam, juokiamės, šaudom –
Tuščias melas, prasmės nėr tiesoj.
 
Pavargau erzint seserį sėkmę –
Pasiduoti nenoriu, o ieškot įdomu –
Nėra logikos mano galvoj...
(Kur prasmė, kai jos reikia labiausiai?!)
 
Dangaus skliaute Perkūnas laižo juodą debesį,
O mano siela geria jau paskutinį nuodų lašą...
nerašanti