Atsivėrimas, atvirumas gal sutrumpins nuotolį
Ir nebeliks barjerų – tik lygi trasa.
Tačiau daugkart didesnį jausi viduj sopulį,
Kai dviveidystė pereis ten basa.
 
Jai neskaudės net padų, kojų – elgeta įpratusi
Stabdyti viską, ką sutiks tame kely,
Ir apsimest šluba, kad gautų važiuot ratuose –
O tu nuskurusių visad gaili...
 
Tik kąsnio, žiauberės prašys, bet duosi visą kepalą –
Na, argi gaila, kai pilni kviečių laukai,
Kuriuos tu pats apsodinai... Nors Viešpats nebara,
Kada bedvasį kumečiu laikai.
 
Deja, apsirinki labai... Lieki ne savo vietoje –
Vadžias pasiėmė pasiimta kely...
O užkamšyt skyles atmintyje skylėtoje
Iš dulkių plutą numestą keli.
 
Tau pikta, apmaudu... Ir vis galvoji – šitą tvarinį
Derėjo varnų baidykle palikt laukuos...
..........................................................................................
 
Žmogau naivuoli, kol paikas mintis tu derini –
Dar tuzinas dviveidžių apkukuos.
 
2018 m. kovo 8 d.