Tavoje sklidinoj būtyje
Pasisėjau aš skalsėm ir dirsėm,
O jausmų trupiniai pramaišiui su skalda,
Kad suprasčiau, kur grįžti.
Ar galėjau žinot, jog lašėsiu ir birsiu,
Kai vilke garsiai kauks
Išbergždėjusios ilgesiu įsčios?
Iškupėjau.
Tiek to.
Kas prsimena lašą ar trupinį?
Nenutūpusį bučinį
Ar nekaistančią kraujy glamonę?
Juk nuo tavo būties
Be randų aš seniai atsilupusi,
It paklydus vėlė, nes begarsė, bekvapė, beskonė.
Tu – ne mano.
Ir kas?
Argi tramdo tai geismo peršėjimą?
Ar tai trukdo sapnuos
Tavo žvilgsnio šviesoj išsilydyti?
Didingiausi jausmai neuždus nei lukšte, nei kalėjime.
Sutikau.
Pažinai.
Pradžiugau, kai išsprūdo tau:
Ak, rupūs miltai!..