Kai da buvau maža, niasvietskai laukdavau didžiųjų švinčių: niavažna švintų Kalėdų, ar švintų Vialykų. Vialykų maž ir labiau, ba anas būdava jau pavasary, tik bėda, kad Vialykas niaataidava bia gavėnias ir pasnika. Jau kaip dagrįzdava bulbinias prėskas patrovas ir blynai tik su pienu praskiastu varškias dažiniu! Visa laimia, kad sumtis buva jau mamos, a nia babutias runkaj, tai nars mum vaikam duodava pakaštavot smiatonas ir sviestą. Babutia burbėdava, kad nia tik miasas, alia ir pieną niavalnia gavėniaj niai jai pačiai valgyt, niai šiaimynai duot. Giarai, kad gavėnia būdava pavasarį, a nia vasarų, kadu ir šianapjūtia ir rugiapjūtia.
– Pasnykas – tai kunigų išmislas bobam gūzdint. Sopa, matai, Ponui Dievui galvų, daboj un tun, žalius ar čirškintus lašinius valguntį žmogų, – sakydava mana tėtia, katras niabuva karštas katalikas. Kataliku anas buva tik dial zopastias:
– Jiaigu ti aukštai, znočijas, dunguj, nieka nėr, tai nėr, a jiaigu čėsais yr, tai zopastis prisvigadis, – niasuprasi, štukavodamas ar akuratnai kalbėdava mana tėvas.
Šitas ja šniaktas ja žmonai, nu mūs momai, trūčija gyvianimų, ba ana, kaip ir visas mūsų ulyčias motiariškas, buva karšta katalikia ir daboja nia tik potiarius, švintias, spaviadį, alia ir pasnikus. Mias su broliu buvam tėtias pusiaj ir dial potiarių, ir dial pasnikų. Gavėnia pasbaigdava viarbom ir didžiųju niadėliu. Didysai čiatviargas buva nia tik turgaus, alia ir Jiezaus turmon uždaryma diena. Tai važiuodava ir aidava vyrai turgun, a bobas bažnyčian, a va didžiojaj pėtnyčiaj  – tai visi tik bažnyčian. Par mum didžioja pėtnyčia kasmiat prasdėdava tu pačiu litaniju:
– Jonai, kad locka, kialkis, prauskis, skuskis ir ainam Vialykinias, ir šiaimynų viadamias.
– Skubinuos, lakiu tiakinas, kad tu niasulauktum. Kluonas užsidiagia, matai, pažaras mana pačiai. Niasklapatyk, paspėsiu – Vialykinia nia vilkas, miškan niapabėgs, – sakydava tėtia, a moma, markatnai un jį padabojus ir padūsavus, pradėdava pati ruoštis ir mum su broliu ruošt bažnyčian.
Bia didialias ukvatas, bažnyčian ruošdavas tėtia ir šiaimynų skubindava, anas gi buva nia durnas ir suprata, kad kitą išrakavimą niaturi. Kliabonas – nia pati ir nia susiedas Batūra, su juo nepaštukavosi. Niaduok, Ponia Dievia, raptava smiartis, tai anas nia tik bažnyčian, alia ir un kapų niainslais. Prisiais gulėt už tvaras su pakaruokliais. Bia Vialykinias ir švintų sakramiantų niaapsiaisi. Niekaip niaapsiaisi.
Niekaip niasuprantu, kol mūsų ulyčias vyrai tiaip niaukvatija spaviadotis. Anys gi nieka strošna niadaria: nu suskiaikdava, nu suduodava galvijui ar sava bobai, nu iškaršdava kailį vaikam, nu išmiasdava čiarkialį ar dvi čiarkialas arielkas, nu pamislidava apia sviatimas bobas ar miargas, alia tik pamislidava, ba griešit  tadu niabuva madas. Mįslia tai nia griekas, tai tik mįslia.
Didžiojia subata – tai paskutinia diena priaš švintas Vialykas, ir visa ulyčia kaip un mialių: skiardžiami ir svilinami paršai, kiapama duona, pyragai, kuriamas pirtys, viardama košialna ir raugiama gira.
Bobas paskaiši undarokus, pasraitoji runkovias mazgoja padlagus ir un tvarų kabina kaldras, duknas ir paduškas, kad prasvėtrintų, a laškas kviapia čistom lininiam marškam. Ulyčia pilna kvapų, dūmų ir alasą. Mias, vaikai, jau iš rytą sulakstydavam bažnyčian švintas ugnias ir švįsta undiania, a sugrįži kvarbavodavam kiaušinius. Kvarba par visus buva vianoda – cibulių lukštai, alia kvarbavodava niavianodai. Par vienus kiaušiniai išiaidava tumsiasni, par kitus šviasiasni, alia par visus pliamuoti, a katria niatingėdava juos patiapt karštu bičių vašku, tai ir dryžuoti, ir taškuoti. Gražumėlis niasvietskas!
Vianais miatais, da niapasbaigus kiaušinių kvarbavimui, prisiaja lėkt un šiaučių Juozapų Pakajavų parniašt tėtias bažnytinių čiabatų, katriam šiaučius pakala naujus abcosus. Nulakiam abu su broliu, katras visadu man iš paskas sakiodava. Paskui mum in Pakajavų ataja susiedai: Jonas Grigonis ir Untanas Paragys, katria ataniašia navynų, kad šiųnakt jų susiedkai Branislavai Danaikienei bacionas ataniašia diašimtų vaikų – miargiotį.
Nu ir un kų čia dabar padabna? Bacionas vaikų vėl ataniašia nia mūs momai, a Danaikieniai! Par Danaikieni ir bia šitą vaikų davaliai, a par mūs momų – tik aš ir brolis, suvis mažai.
– Tu matai, jau ataniašia ir diašimtų, – nusdivija šiaučius Juozapas Pakajavas.
– Miadalis Danaikieniai garantuotas, ba visom bobam už diašimtį vaikų valdžia miadalius duoda, – pamislijęs dadūria šiaučius.
Abu susiedai palingava galvom.
– Vyrai, alia jūs man pasakykit, kur šitų miadalį valdžia Danaikieniai užkabins, ana gi nia saldotas ir un krutinias jai niakabinsi, – iki ausų išsišiepia Juozapas Pakajavas.
– Praudų sakai, Juozapai, un krūtinias kabint niaišiaina, nia saldotas, – išsišiepia Jonas Grigonis.
– Nu nu, turės valdžia klapatą su šituo miadalia užkabinimu, – plačiai išsišiepia ir Untanas Paragys.
Ainunt namą su tėtias čiabatais man tuoža parūpa šitas Danaikienias miadalia užkabinimas. Broliui, misliju, niai miadalis, niai užkabinimas suvis niarūpėja, ba miadalis gi nia cukierka. Nu, mislijau, jau kas nia kas, a mana tiavai tikrai žinos, kur valdžiai raiks kabint miadalį, ir visa kų jiem papasakajau. Tėtia, kaip Pakajavas, Paragys ir Grigonis, išsišiapia iki ausų, o moma, piktai un jį padabojus, pasakia:
– Nu ir pramicarius šitas Pakajavas, tikras palaistuvis. Tu tuoža giaras, ba išsišiapiai kaip Paragys su Grigoniu. Radat iš ką šaipytis, biasarmačiai, Dievą bijokit, – pasakia mūs moma ir išiaja karvių mialžt.
Abi Švintų Vialykų dienas vis mislijau ir mislijau, kur valdžia tų miadalį užkabins Danaikieniai. Sumislijau, kad kabins musėt un krūtinias. Niakabins gi miadalią niai unt kojas, niai unt runkas, niai unt užpakalia. Nu, niakabins. Niaišiaina.