Pradarysiu langą, kad dangus įmestų...
Ne, ne mažą žvaigždę, ką su ja man veikt.
Ir žvaigždė šviesiausia nevilty užgestų,
Jei nebūtų kelio tautai priekin eit.
 
Pradarysiu langą, kad įmestų žodį,
Tą auksinį raktą sieloms atrakint,
Juo išliečiau Žemėn Tiesą, Meilę, Grožį
Ir žmogus norėtų žmogų apkabint.
 
Kelsis žemė iš ledinių gniaužtų,
Kels naujam gyvenimui žydėt gėles.
Jas pamatęs, tai pradžiugs ir vaikas,
Ties mažam žiedeliui savo rankeles.
 
Gal tiktai dėl jų pavasariai sugrįžta,
Į žydrynės aukštį kyla vyturiai,
Kad išaugtų drąsūs, Lietuvos didvyriais,
Garsintų ją vėlei žygiais nemariais.