2. Šventė

Jūs klausiate:
- O kas toliau,
Kai Pivašiūnų Marija
Nusišvietė ant sienos
                kabančiam paveiksle?

Ji sūnų padavė man į rankas.
Išėjo iš paveikslo rėmų
Ir buvome kambaryje trise.
O rėmuose lingavo
                        liūdinti delčia.
Pasakė Marija:
- Jau netikėjau, kad yra
Žmogus
         dar galintis
                     priglaust mane.
Kaip moterį,
Kaip motiną,
Nenupieštą,
o - gyvą.

Žinau, net rožinio nebeturi,
Malda nevargina Tau lūpų,
Bet štai bažnyčia suskamba širdyj
Ir niekas ten - net nusidėjėliai -
Neklūpo.
Gražu šventiems,
             sužvarbusiems
                             skausme,  
Bažnyčioje
                išdidų
                           žmogų
                                  pamatyti
Ir patikėt,
Kad vėl sugrįš į žemę iš dangaus
Ir bus palaiminti,
Bus priimti
           be rožinio,
                      be „Tėve mūsų“.
Su duona ir druska
Su vandeniu ir vynu.

Paveikslą su delčia
                tau atminimui dovanoju.
Jeigu turi kavos,
Išgerčiau su tavim mielai.
Na. o ir sūnui
                  Jėzui Kristui
Gal kas skanesnio burnai atsiras...

Kava pakvipo kambarys
Ir džiaugsmas sklendė -
Atėjo Marija.
Atėjo jos sūnus.
Atėjo į namus Nuliūdusiųjų šventė.