Ech, tu sąžine, mano tu sąžine,
Užsispyrusi lyg davatka.
Iš ko nori šiandieną aš lažinuos,
Kad nė velnio tu neverta.

Nei tu kam reikalinga, nei tikusi,
Tarsi šuniui koja penkta,
Arba senmergei rūtų vainikas,
Kuriuo nieks nesidžiaugs niekada.

Nepaliaudama nuolat kuždėjai:
– Čia ne tavo... neliesk... nevalia, –
Prisiklausęs tavęs, patikėjau,
Kad pasauly teisybė yra.

O tuo tarpu aplink dygo pilys,
Sukčiai vogė ir krovės turtus,
Nesvarbu, kad kažkas nusivylęs
Paryčiais ant šakos pasisups.

Nesvarbu, kad jauni lietuvaičiai
Šveičia užjūrio ponams batus,
Geltonkasės lovose aikčioja
Ir kutena turtuoliams padus.

Na, o mums tarp savęs bekariaujant,
Bėgo dienos, paskendę darbuos,
Ir palikom su ištiesta sauja
Prie suskilusios geldos tuščios.

Ir todėl, iš ko nori aš lažinuos,
Kad nė velnio tu neverta.
Ech, tu sąžine, mano tu sąžine,
Tu skirta man kaip luošiui kupra...