Kai pažvelgiu į atvaizdą vitrinoje
ir noris visa gerkle rėkti:
– kažkur jis man matytas!
Nagais viršugalvį akėju
ir nevalingai smilkinį liečiu:
– kažkur jis man matytas!

Kai pinasi po kojom
juodas katinas, tas pats,
kuris ištvėrė paskutinį tvaną,
rankas iškėlę traukiasi
į apkasus sapnai, tada ilgai
galvoti apie laimę reikia.

Tada užmint ant kojos
laimei reikia, o atsiprašius –
nedelsiant minti ant antros.
Girdžiu, atšniokščia ir uodžia
orą šnervėm – negi žvėris,
negi paliko laimė?