Viskas nieku pavirs, pilku pelenu birs.
Vėsaus smėlio kape pilkom smiltim pažirs.
Užmarštis pasiglemš, ilgesys nekankins,
Akys nieko nelauks, lūpos vardo nešauks.
Gal būties nebūty atpažinsim save,
Kada daužėm dienas į aštrias ir šaltas
Tarsi ledas šukes. O galėjo jausmai
Rugiagėlėm žydėt, žydras mėlis dangaus
Paukščio giesme virpėt. Nusiimk nuo pečių
Pilką naštą dienų, pasilik tik šviesias
Ir saulėtas dienas. Dygsta gėrio daigai,
Tik ar tu juos matai? Gali būt per vėlu,
Vis į tolius vingiuoja keliai. Horizontas platus,
Jūros bangos ridena  purslus, supa toly laivus.
Ten toli už juodų vandenų kažkas šaukia
Viens kitą vardu, kažkas stato iš smėlio pilis.
Subyrės jos ir nieko neliks. Reikia kažko stipraus,
Kuris sienas sugriaus, nudažys tavo gatvę
Spalvotais dažais, nutapys tavo dieną žolynų žiedais.
Laimės ašara skruostu riedės ir tada patikėsi,
Kad dievas tikrai duoda ženklą, kad būna
Šviesos angelai. Man pavyko sutikt, kada
Kortomis žaidė velniai.