Palongė kou tik nobiega mona laimė. Virpindama vėsas ašounės sava kuojelės. Kėik pavieloutā. Bet elementaro. Juk pasaulie tėik žmuoniū, laimės ėštruoškosiu, ta kor če beatsėminsi tuokius vākus kāp mes. Dūstam ėr leipstam dėina ėš dėinuos, omžėnā vės kou nuors nekontėnė, nesoprontou, kas dedas aplinkou ė Pasaulė nesoprastė... Galbūtė dėltuo, ka pardaug negriniejm Tėkrūji Pasauli. Arba kāp tik mes esam anuo nagrėniejemė. Tik neaiško, katras katrou greitiau prėbėngs. R. Bredbėris bova teisos sakīdams, kad „Kuožnos žmuogos sau – vėins vėinintelis pasaulie. Vėins vėinintelis, vėinėšos tarp daugībės kėtū žmuoniū, vėins ėr vėsomet bėjė“.
Ėr aš bėjau. Bėjau Pasaulė, bėjau vėsuomenės, bėjau gīvenėma, bėjau tuo, kas bus pu anuo. Keturiuolėka metu, kāp aš bėjau. Kumet Pasaulis atiemė ėš monės Žmuogo, atiemė Ideala, jiemiau Pasaulė nekėstė.
Bėjau dėinuos, bėjau miesta, bėjau žmuoniū. Bėjau anū kreivū žvėlgsniu, kumet ēno gatvė. Gal tėi žvėlgsnē ė nier tuokėi atšiaurė, kuokius aš anus ėsėvaizdouno. Tēp lėngviau. Atstumi Pasauli ė palėikti vėins. Vėins tarp daugībės žmuoniū. Vėins patemė Pasaulie, vėins ož Pasaulė rėbū.
Pasaulis vės dėltuo gražos! Jautous laiminga kāp Tretėsis Bruolis, Pėnktuoji Šonėi kuojė, arba kāp vėina ėš tuo tozėna nokėrstū Slėbėna galvū...
Laimė sostuo vėdorie longa rūtės vėršaus. Jegu muokietom, čīderstvėškā atsėvėiptom... Noleid žemīn šėlka siūlieli. Soupounas uorė, nosėtvierosi viejelė sruovė... Šaipuos ėš monės! Pavīda ronkas, pavīda pėrštā notrauk baltojė gėjė, ėr laimė nolek tuolīn, soskliaudusi vėsas aštounės sava kuojelės.
Ont palongē viel palėikt nīkē. Ka neturi nieka, nebturi kou ė prarastė.