Gyvenimas – kuo jis toks ypatingas, kad jį tiek daug liaupsiname. Vertinkite savo gyvenimą, nes jis tik vienas. Bla bla bla, vemti verčia. Na gerai, jį turime tik vieną, sutinku, bet ką jame daryti, nežinau. Juk, jei iš tiesų jis mums nepriklauso, mes net patys sau nepriklausome. Visą gyvenimą esame kažkieno, kažkieno stebimi, nuo kažko priklausomi, kažkam reikalingi, ir dažniausiai nelabai jau geriems tikslams. Keista, kad kai pagalvoju, man jau dvidešimt. Suaugęs asmuo pasakytų, kad aš dar jauniklis ir viskas prieš akis. O jei man tas gyvenimas, kurį jau nugyvenau, buvo sunkus, duobėtas ir ašarų pakalnė, kas tada? Jis toks ir bus iki pat kol numirsiu? Daug kas sako: gera pradžia – pusė darbo, tai vadinasi, jei mano pradžia buvo bloga, tai visas darbas taip ir vilksis, turiu omeny, kad visas gyvenimas taip ir važiuos žemyn?
Taip, būna tokių laimės kūdikių, kurie gali sau leisti viską, ir jų gyvenimas yra ant sidabrinio padėkliuko, tačiau kaip įdėmiai jis yra stebimas, tarsi mažytė, mažytė skruzdėlytė po padidinamuoju stiklu, ir laukiama, kada tas stiklas susifokusuos ir nudegins skruzdę. Argi ne taip? Jei žmogus turi daug, kažin ar jam daug kas gero linki. Tačiau net ir tie, kurie, atrodo, turi viską, nevaldo savo gyvenimo pilnai, juos valdo pinigai, galios troškimas, norėjimas visko daugiau. O kartais atsitinka atvirkščiai, jie viską atiduotų už paprasto žmogaus kompaniją ar paprasto žmogaus kasdienybę.
Kartais taip norėčiau tapti benamiu. Tas, kuris naktis praleidžia nežinia kur ir dieną išlenda kaip koks vaiduoklis, visų vejamas šalin, ir, kurio prisibijome, kaip kokio raupsuotojo. Tačiau esu pastebėjęs, kad kartais net ir šie nelaimingi žmonės jaučiasi laimingi. Žinau, nuskambėjo kvailai, kaip nelaimingas taps laimingu. Jam tereikia kruopelės šilumos ir meilės. Kartą esu matęs, kaip vienas valkatėlė rudens vakarą, matyt, pasiknisęs po šiukšlių dėžes, sėdėjo atsirėmęs už dviejų perdirbimo konteinerių ir blankioje šviesoje kažką valgė, tačiau jis buvo laimingas, žinote kodėl? Nes šalia jo buvo šuo, nedidelis, pavargęs, murzinas šuo, kuris tyliai tupėjo šalia jo neprašomas ir niekieno nelaikomas tyliai, ramiai ten būdamas, kartu glaudėsi su šeimininku. Banalu, tačiau keista, ar kada esate stebėję benamio šunį? Jis eina be pavadėlio šalia šeimininko, neskleisdamas nei garso, lygiai taip pat, kaip  pats šeimininkas, jei prireikia aplodamas užpuoliką. Štai kur yra laisvė ir gyvenimas, tu nesi priklausomas nuo vienas kito, tačiau būni su juo, nes neturi priklausomybės pančių, grandinės, kuri laiko tave, tu nevaldai kažkieno gyvenimo ir niekas nevaldo tavojo. Kiek daug tokių valkatėlių miršta niekam nežinant, ir niekas nesirūpina tuo. Ir aš taip norėčiau gyventi ir numirti.
Šie civilizuoti žmonės, turintys savo taisykles ir moralės kodus, vienas kitam reikalingi tol, kol yra naudingi vienas kitam. O po to jie atsisako tavęs ir atsikrato. Tačiau net ir atsisakytasis, bandantis pakeisti savo gyvenimą yra numušamas žemyn, kaip kokia musė, lipusi laikraščiu dar žemiau nei pradėjo ar buvo. Kas lieka iš to civilizuotumo ir to išsilavinimo, kai patenkame i paprasčiausią negyvenamą plotą, ogi ryjame vienas kitą, kam? Kad išgyventume, tada net ir draugas draugui tampa maistas, net sūnus ar dukra maistas mamai, kanibalai – štai kuo mes virstame iš civilizuotų asmenybių. Šie išsilavinę ir tobuli žmonės mano, kad gyvenime jiems nieko netruks, net tie, kurie ištikrųjų valdo pasaulį, yra niekam nežinomi. Taip, kaip tie valkatos, paprasti šešėliai mūsų gyvenimuose, bet realybėje kur kas daugiau nei paprasti.
Ko reikia, kad išgyventum? Mano manymu, smegenų. Tačiau ne visi jas turi. Norėtųsi gyventi visiškai vienam, tačiau po kurio laiko imsi ir išprotėsi. Tačiau ar išprotėti blogai? Juk beprotis į gyvenimą nežvelgia per rožinius akinius, jį mato per visas vaivorykštės spalvas. Jis gyvena pasaulyje, kuris jį myli ir puoselėja ir jam nieko nedraudžia.
Kaip keista, kad tėvai visą gyvenimą nori valdyti savo vaikus, tai lyg diktatūra ir priespauda, o kai tėvų nebelieka, jie miršta, sūnūs ir dukros tampa dar aršesniais diktatoriais savo vaikams, kas bus po poros dešimtmečiu, grįšime prie patriarchato, kai tėvai rinkdavo antrąsias puses savo vaikams? Visiškas absurdas. Kaip manote, kodėl aš taip manau? Tikriausiai galvojate, kad mano šeimoje mane tramdo? Todėl ir manau, kad kitur yra lygiai tas pats? Ne, mano mielieji, apsižvalgykite aplink, pasirauskite savo galvelėse, ar nėra mama ar tėtis jus kišęs į užklasinę veiklą dėl to, kad tėtis ar mamytė tai lankė, ne? Na tai gal bandė prikišti jums savo neišsipildžiusią svajonę, niekad nesuprasdami, kad ir patys turite savo svajones, ne? Na tai tikriausiai tėvai nenorėjo ir tavo gyvenimo tvarkyti? Žinoma, kad jie tik sako „mes nesikišame į tavo gyvenimą, mes tik bandome tau pagelbėti“ nesąmonė, vemt verčia, kai tokios nesąmones yra sakomos, o iš tikro tai kiša savo specialybes, tos, kurios patinka, ar aprangą kokia jiems priimtina. O turėtų būti kitaip, jei jau nudegi pats, tai ir pasimokai, bet jei pradedi degt dėl kitų kaltės, na tada, atleiskite, bet pasakysiu, šūdas, o ne tėvai. Tikriausiai manote, kad mano tėvai kišosi į mano gyvenimą, na aišku, kad kišosi, kodėl dabar čia be reikalo rašyčiau savo mintis. Tik prieš pasakojant, kodėl aš dabar rašau šį laišką ar tekstą, ar kažin kaip jį pavadinsit, iš nevilties, pykčio, pagiežos ir pasimetimo, pasakysiu, kad pats didžiausias žmogaus priešas yra giminės, pačios arčiausios. Jie patys didžiausi tavo priešai ir pati didžiausia tavo gėda.

Mano istorija paprasta. Visą gyvenimą mane kažkur kaišiojo, gyvenau su gana isteriška mama, kadangi po darbo mėgdavo palaidyti liežuvį apie mane, koks esu durnas ir panašiai, nes darbe patirdavo viršininkės spaudimą. Tėvo neturėjau nuo trečios klasės, nes išsiskyrė, pamatydavau vasarom, ir tai nieko neturėdavom ką kalbėti. Seneliai buvo iš dalies paguoda, kol man augant nepradėjo vis labiau kištis į mano gyvenimą. O tai dėl ko rašau šį laišką, yra didelė nelaimė man, gyvenimas gal ir būtų gražus, jei tik jie nenorėtu mane kur pasiuntinėti. Įstojau į kolegiją, deja nekokią, gavau nemokamą mokslą ir nekokius kambariokus, žinoma, po kiek laiko paliko ir mergina, dėl kurios turėjau išvis nesinervuot, bet taip jau buvo, kad gyvenimas, man nepriklausė ir gyvenau taip, kaip nori kiti, ir taip, kaip nešė srovė, kol nesusipažinau su kita mergina, kuriai buvo viskas vienodai, ji buvo stipri, už save pastovinti ir nebijanti pareikšti savo nuomonę, o ir elgdavosi ji be apsimetinėjimų: jei nepatikai jai, tai ir pasakys tiesiai. Jei blogai pasielgei, tai ir ji pasielgs lygiai taip pat. Keisčiausia ta, kad aš ją pamilau ir ji pamilo mane. Pamilo net ir tokį, kuris buvo nešamas masės, draugystė buvo tobula. Net ir jos mama labai buvo patenkinta ja, tačiau kai po pusės metų draugystės ją parodžiau savo mamai ir seneliams, ji jiems nė truputėlio nepatiko, nei dėl savo stiliaus, nei dėl elgsenos, na žodžiu, niekas nepatiko, pykomės dėl jos, galiausiai ji išvyko namo, bet jos jausmai man nepakito, ji vis dar mylėjo mane, tačiau mano seneliai iškėlė didelius ultimatumus, ir pareiškė, kad mano gyvenimas bus stebimas dieną naktį ir, kad jie padarys viską, kad išskirtų mane su ja. Jie liepė mesti mokslus, keisti gyvenamąją vietą, netgi  teigė, kad suras darbą, kurio nekenčiu, kad tik toliau būčiau nuo jos. Suprantu, kad esu kvailas ir mano bėdos jums atrodo lengvos, tačiau būdami mano kailyje taip drąsiai, kaip dabar sugalvojote man išeitį, tikrai nesielgtumėte. Taigi štai stoviu aš priklausantis ne sau, o kitiems, laukiantis, kol iš dangaus ims kristi žvaigždės. Stoviu ant tako su trimis keliais, atsisakyti šeimos ir gyventi su savo mylimąja, mylėti, sukurti naują šeimą ir viską pradėti kitokioje aplinkoje, arba būti išskirtam su ja ir pradėti naują gyvenimą, kuris bus stebimas, ar tiesiog pasikišti peilį po kaklu ir pabaigti šį tekstą su savo, pykčio pritvinkusio, kraujo srove. Štai tau ir dilema gyvenime. Kaip pasakė Šekspyro Hamletas būti ar nebūti?  Dabar renkuosi nebūtį, dingimą, ir tai mano ketvirtasis kelias, pabėgti nuo visų. Kvaila? taip, tačiau aš ne veltui rašiau apie elgetą, kurio niekas nepastebi ir psichinį ligonį, kuris mato pasaulį kitaip, nei mes. Tada gyvenimas mano taptų  nepriklausomas nuo nieko, ir niekas nebūtų priklausomas nuo manęs. Žinau, ką galvojate, atsirado mat kvailys kuris nori pasaulį priversti suktis kita kryptim, juk gyvenime būna daug skaudesnių dilemų, kas diena miršta tūkstančiai, kas dieną gimsta tiek pat, kas dieną žmonėms atsitinka blogų dalykų, kas dieną, atsiranda meilė, ir kas dieną ji dingsta. Negalvokite, kad tas pasitraukimas truks amžinai, gyventi teks, ir niekur nenupulsiu, jei norėsiu geresnio duonos kąsnio. Žinau, kad pirmasis kelias yra išsilaisvinimo kelias, kuris atidarytų naujas duris, bet uždarytų senąsias, tačiau kaip nutraukti kraujo ryšį, kai žinai, kad giminės kraujas tave persekios? Suprantu, kad viskas banalu ir beprasmiška, juk jūsų jau nebepakeisi, bet tam, kuris skaitys šį tekstą  pasakysiu: bėk kol gali, gyvenimas tave vilioja, nepasiduok kitų įtakai, slėpkis ir kartu kovok, ne su kitais, bet su šeima. Laikykite tai liūdno vyruko pamoka. Bet nieku gyvu netaikykite šios istorijos sau, kiekvienas turi savąjį kelią. Yra sakoma, kad galų gale viskas baigiasi laimingai, o jei dar nesi laimingas, vadinasi tai dar ne pabaiga. Tikiuosi, kad savo pabaigos aš sulauksiu. Tiesiog susivokite kas darosi aplink. O istorijos pabaigą sugalvokite patys, kaip pasielgtumėte tokioje situacijoje, nes aš vis dar nežinau ir net nebesinori žinoti. Suvokiau tik tiek, kad gyvenimas nors ir trumpas, nuo mūsų jis nepriklauso.
 
Gyvenimu nusivylęs vaikis.