Sidabruotas Tėvo kryželi, su nulūžusia koja

Sidabruotas Tėvo kryželi, su viena nulūžusia koja,
Visas turtas man tekęs – paveldėtos maldos, viltis.
Atmintis kupina meilės, tikėjimo – juos paaukojant
Dukrai, kai gyvenimas jai vilku staugė, šiepė dantis...
 
Sidabruotas kryželi, po nulūžusia koja – akmuo
Pats gražiausias – pėdutė – įminta vaikystėj...
Išskalauta, užgrūdinta jūros ir išgramdyta tuo,
Kuo dabar jis yra – ketvirta atrama šioj  bendrystėj.
 
Pastatau aš tave, senas Tėvo kryželi, ant stalo.
Kaip altoriui meldžiuos – leisk įminti gyvenimo mįslę,
Ar tai kelias, kuriam vis renku akmenėlius be galo,
Yra tas, kad takelį tiesesnį kažkam jais išgrįsčiau?
 
Yra tas, kurį skyrė likimas ar Viešpaties pirštas?
Daug maldų tu išklausęs, kryželi, Tėvu patark.
Jau žinau, negaliu nesurinkus visų aš numirti...
Jei ne taip gyvenu, leisk pakilti, mylėti – žodį ištark.
 
Tu tyli, tiek kentėjęs ir turintis akmenio pėdą,
Aš neklausiu, kodėl praradai sidabruotą ketvirtą.
Prieš tave atsiklaupt ir išmelst atleidimo ne gėda,
Nes altoriuje Tėvo matei likimą dukrai paskirtą...
 
2014-04-02
ruduo