Kažkoks šešėlis perbėgo per mūsų laimę...
Kažkoks piktadarys... Kas tas dalmuo?
Ir nieko nebeliko jau savaime
Gerklėj užstrigo ašara, akmuo...
Kažkoks šešėlis perbėgo per mūsų džiaugsmą...
Kažkoks piktadarys... Kaip jį surast?
Dabar rieškutėmis tik semiam skausmą,
Deja, jau nieko negalėsime suprast...
Kalti abu. Nebūna vieno kalto.
Gal gailimės dabar... Vėlu.
Ir žodžių, ištartų tą kartą,
Lig šiol, lig šiolei jų nepamirštu.
Gal jau nelemta praeities grąžinti –
Ištirpo ji pavasario rūke...
Kalta buvau. Ir tu buvai juk kaltas,
Todėl ir nerimas mus persekios drauge.