akmenims prabilus

paskutinį sykį pareinu į gyslotus tavo laiko delnus 
šypsantis dygliakrūmiams dienų 
vienišas medelis liaunas liaunas 
baltos miglos pusny debesų 

glėbesčiuojasi naivus laukimas 
laigo pilkos voverės segu 
mėnesieną aš į tavo plaukus 
nesuplėšyk josios apsagų
šitiek metų atgimimo laukus 
Ir basom vis ėjus link namų 

vėl ir vėl aš stypčioju dangum 
grimzta kojos į pravertą tylą 
sako jeigu užgimei žmogum 
akmenys ne debesys prabyla 

patikiu kad sauskrūmiai užgimę 
iš laukimo ir iš pilnaties 
neišsaugos mirusiems rimties 
tik viena styga išliks kaip buvus 
tu ne aš 
paženklintas lemties
Vasara7