Turiu vilties, kad tai kas surašyta,
Paliudyta žodžiu ir ne viena kančia,
Yra tikra tiesa ir nėra kelio kito,
Kuris nuves, kad susitikt ir apkabint Tave.
 
Turiu vilties, kad viskas bus atleista,
Jeigu ištarsiu tyliai – pagailėk manęs,
Nes iš tiesų esu labai trapus ir menkas,
Palyginus su tuo, koks slypi gėris Tavo širdyje.
 
Tu juk žinai, matai ir supranti be žodžių,
Kai siaučia audros, nerimas širdy,
Esi visad šalia ir visada paguodi,
Ir suteiki jėgų pakilt ir eit greta.
 
O šventas žmogiškas silpnume,
Mes esame neklaužados vaikai,
Tu priglaudi, kai galvas susikūlę,
Mes grįžtam pas Tave ir jaučiamės tvirtai.
 
Tiktai neleisk nuklyst į tamsų mišką,
Kai neberasim kelio pas Tave,
Pašauk balsu, kurį gerai pažįstam,
Kaip šaukia tėvas savo vaiką pas save.