Kada beeidamas staiga trenkiuosi į sieną,
Aš pajaučiu, kaip kraujas galų gale pradeda tekėti mano venom...
Kada užuodžiu mirtį taip arti,
Lyg bučiuotų iki kraujo nukramtytas lūpas...
Atrodo, kad širdis tuos iš krutinės iššoks ir išlėto nurims,
Bet nuo žodžio LAISVĖ pradeda net klykti.
Tarsi būtu tūkstančiai vergų bėgančių į šviesą,
Ir kiekvienas iš jų kovotų už savo gyvybę ar tiesą.

Ir dabar aš jaučiu...
Kaip mirtis apkabina per pečius...
Ir šaltu bučiniu įsisiurbia į mano lūpas,
Ir kažkas už rankos mane tempia į šaltą tamsią bedugnę...
Bet širdis veržiasi į ten kur vis dar balta,
Bet vistiek girdžiu...
Kaip mirtis vis šnabžda mano vardą.