Nekalti
Aš tavęs lauksiu, kai ryto vieversiai nubus,
O danguje pakils aušros liežuviai raudoni;
Ir dulkės liks iš krentančių žvaigždžių
Ant mano širdgėlos margintos skaros.
Prie kelio kryžių apkabinęs tu saujoj
Spausi pirmą nematomą rudenio snaigę –
Tau teliko mylimosios ranka rašytas laiškas
Ir širdy įsmigusi kaltųjų karo kulka.
Pro šalį pratipens nususęs šuo,
Nešinas nasruos plaštaką pamėlusią;
Tolumoj dar griaudės automatų šūviai,
Ir tik balzganos akys žiūrės į dangų
Raudoną tarsi prisirpusios vasaros vyšnios –
Nekalti tie, kurie laukia ir tie, kurie negrįš.
Pirmas sniegas gula ant mano širdies;
Vėjai suokia grįžtantiems pasakas:
Nežinau, kaip gyvent man reikės be tavęs,
Be naktų ir dienų, kai tu sveikinai mirtį;
Pasiilgsiu aš ašarų, laistytų ant tavo laiškų
Ir žvakės liepsnos, buriant laimę kaltiesiems.
Aš tavęs lauksiu, kai ryto vieversiai sumigs,
O danguje pakils saulėlydžio gaisrai;
Man iš žvaigždžių teliko dulkės ant tavo balzganų akių –
Nekalti tie, kurie ėjo ir tie, kuria laukia...