Malda
Kad nepaklysčiau vienatvės maldoje,
Suteik man ženklą, kad įtikėčiau.
Ir kad kančioje dvejonių klaidžioje,
Tave išvydęs, iš nuostabos tirtėčiau.
Kurti tyla maldoj liepsnoti ima,
Vidine ugnimi įžiebia jaudulį beribį,
Besiveržianti galia tikėjimo,
Tuštumą užpildo Tiesos Žodis. .
Suvirpa lūpos, vien tik oro gūsis
Atodūsiu į tylą išsiveržia.
Ar tai kita būtis, ar vėlei vienas būsiu
Čia šiapus, ir kas praskaidrins mano erčią?
Bet Jis pilnai paklūsta mano norams:
Galiu iš atminties savos ištremti,
Bet man Jo reikia gal daugiau už orą,
O ar išvis be Jo įmanoma gyventi?
Pasaulis būtų prėskas ir beskonis.
Kaip man gyventi be nuodėmės ir atgailos:
Aš Juo pridengčiau gėlą lyg marškone
Nuo vienatvės šalčio, nuo kurčios tylos.
Į kurčią tylą vėlei krinta žodžiai
Maldaujantys, tylos liepsnoj užgimę.
Atsiveria man gelmė ir godžiai
Laukia atsako baisingoj paslapty parimus.
Ką paslaptis atvers gelme baisinga
Jau nesvarbu, nes pasiryžęs žengti
Į pragaro gelmes, į kančią, į pasmerkimą
Kaip Jis ant kryžiaus, nors galėjęs jo išvengti.