Vėjo bučinys

Toks ilgesingas varnų krankesys
Ir vėjo bučinys į skruostą,
Palietęs net akis ir ašarą nušluostęs.
Ir lengvos snaigės sklandančios ore
Į žiemą tolimą mane nugynė,
Kai baltos pūgos stūgavo lauke
Ir tu šalia, ir sniege brydė.
Taip troškau aš išvyst sniege pėdas,
Be jų gyvent gal būčiau negalėjus,
Maniau, nutiko nepataisomo kažkas,
Mana širdis iš liūdesio virpėjo.
Man taip atrodė, kad pasaulis tuoj sugrius,
Jei tavo žingsnių neišgirsiu,
Jei nepabelsi į duris, aš ledo luitu virsiu.

2018.03.22.
Audronaša