Dviejų draugų dienoraštis.

OSRAM
Perdegiau, kai mėginau iš visų jėgų apšviesti mylimosios kambarį, kai ji mylėjosi su kitu. Nenorėjau perdegti, tiesiog ramiai kabėjau palubėje, dirbau savo darbą - šviečiau, tik PYST! Turbūt mano silpna sveikata neištvėrė matomo vaizdo, nes tolygiai su Ritos orgazmu, po jos kambarį išsitaškė mano stiklinis šarvas. Siaubo persmelkti klyksmai, erotinės virpančios aimanos susimaišė į vientisą masę, o tas susimaišymas man pasirodė labai juokingas. To dar nebuvo - skilusi lemputė juokiasi iš žmonių!  Mane išsuko mano mylimosios "draugas-sugulovas" Martynas. Siaubingai didžiavausi, kad į mano aštrius kampus tas baidyklė įsipjovė nykštį, tačiau nė kiek nesidžiaugiau, kai po kiek laiko pro šiukšlių dėžės kraštą stebėjau, kaip gundančiai Rita bintuoja jam pirštą. Taigi, kaip supratot, mane išmetė, prakeikė ir, o Dieve, vietoj manęs Martynas įsuko kitą blizgantį, skaidrų gražuolį, kuris iš tiesų buvo didžių didžiausias mulkis(šešiasdešimt vatų)! Gulėdamas toj, neypatingo prašmatnumo, kompanijoje pabandžiau užmegzti ryšį su kruvinu įklotu ir tuščiu majonezo indeliu. Tie šiukšlių išperos(aš niekada nebūsiu nei šiukšlė, nei šiukšlės išpera vien dėl savo intelekto) buvo tokie nekalbūs ir aptingę, kad išsikišusiu volframiniu strypu negyvai užbadžiau vargšą įklotą, kurį kažkada meiliai glamonėjo "Alldays" darbuotojai. Įsikniaubiau į kvepiantį lavoną, kad galėčiau alsuoti mylimos Ritos kvapu. Va tau, Martynai!

DAUMANTŲ
Žinau, ką manote. Jei jau gimiau majonezo indeliu, tai nieko doro nesugebu ir esu pasmerktas ilgam ir skaumingam skaidymui savartynuose ar miško glūdumoje. Iš tikro, mielieji, mano kilmė visai kitokia, daug intriguotesnė ir tikrai garbinga. Prieš gimdamas tuo, kas esu dabar, buvau plastmasinis kareivėlis ir manimi visą savo sunkią vaikystę žaidė tas bičiukas iš filmo "Vienas namuose". Gal ir dabar tebežaistų, jei jo tėtis nebūtų manęs išgrūdęs į konteinerį, skirtą plastmasės perdirbimu. Vos spėjo išmesti, atvažiavo didelė mašina, kuri kažkur mus nuvežė ir iškratė į didelę krosnį, kartu su daugybe jogurto indelių, neberašančių tušinukų ir kitų dalykėlių. Buvo net skilęs unitazo dangtis tarp mūsų, kuo mes labai didžiavomės ir, bent jau aš, tebedidžiuojuosi iki šiol. Linksmai sau šnekučiavomės, šaipėmės iš nevaisingo coca-colos buteliuko, kai, staiga, savo didžiausiam siaubui suvokėmė, kad aplink mus iš tiesų labai karšta. Tie žvėrys įjungė krosnį!!! Akyse aptemo, o kai pabudau, jau riedėjau konvejeriu, buvau pilnas dvokiančio majonezo su krapais ir stora teta ant manęs klijavo etiketę. Pasisveikinau su ja, bet potenciali kepsnių karalienė apsimetė, kad neišgirdo. Nieko sau gimimo diena! Vėliau mane ir mano brolius nuvežė į prekybos centrą. Ten sutikau Ritą, kuri parsivežė mane į savo namus. Kaip bebūtų, nesikremtu dėl prabėgusio gražaus gyvenimo. Juk sužinojau, kaip per vieną dieną iš visų gerbiamo kareivėlio galima tapti visų pajuokiama šiukšle ir gulėti šalia panaudoto higieninio paketo. Štai taip, mielieji.